Engiami, mušami, prievartaujami, apleisti, mokyklos ar gydytojo nematę ar kitokią socialinę atskirtį patiriantys vaikai „Pastogėje“ randa laikinus namus, neretai – ir globėjus, su jais ir jų tėvais dirba specialistai. Pirmiausia siekiama grąžinti laikinajai globai paimtus vaikus į biologinę šeimą.
Priežastys, dėl kurių vaikai paimami iš šeimos, daugybę metų buvo tokios pačios: tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu, fizinis, seksualinis ar psichologinis smurtas, vaiko nepriežiūra. Tačiau pastaraisiais metais „tradicines“ priežastis pranoksta akis badantis šeimų skurdas.
Vaikų gerovės centro Pagalbos šeimai tarnybos vedėja Inga Bradūnienė neslepia: šeimų padėtis jau keletą metų blogėja. Kasmet akiratyje atsiduria vis daugiau socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų.
Jei ne benamystė ir skurdas, kai kurie vaikai apskritai nebūtų atsidūrę „Pastogėje“. Mažiausiai penktadaliui šiuo metu preventyviai stebimų šeimų, kuriose yra 2– 4 asmenys, tenka pragyventi iš mažesnės nei 450 litų sumos per mėnesį.
– Ar prastėjanti šeimų padėtis susijusi su ekonomine krize?
– Netgi sausi skaičiai rodo, kiek socialinių skaudulių kunkuliuoja tokiose šeimose.
Palyginti su 2007–2008 metais, kai nedarbo rodikliai buvo maži, dabar į „Pastogės“ akiratį patekusių ir preventyviai stebimų šeimų padaugėjo trečdaliu.
2010 metų duomenimis, 88 proc. globojamų šeimų stigo tėvystės įgūdžių, jos nesirūpino vaikais, 81 proc. piktnaudžiavo alkoholiu, 72 proc. susidūrė su materialiniais nepritekliais. 36 proc. neturėjo kur gyventi arba gyveno netinkamomis buitinėmis sąlygomis.
Krizė kai kurias problemas itin paaštrino. Pavyzdžiui, išaugo poreikis svaigintis: didėja nedarbas – gilėja skurdas ir neviltis.
Padaugėjo šeimų, kuriose svaiginamasi narkotinėmis medžiagomis. Anksčiau tai buvo pavieniai atvejai. Padaugėjo seksualinę prievartą iš kitų asmenų ar šeimos narių patiriančių vaikų.
Sprendimą apgyvendinti vaikus „Pastogėje“ priima Vaiko teisių apsaugos skyrius.
– Kokių atvejų daugiau: kai vaikai lieka „Pastogėje“ ar kai grįžta į šeimas?
– Ne vienerius metus 50 – 60 proc. vaikų grįždavo namo. Pernai į šeimas grąžinta apie 43 proc. vaikų. Beveik visi jie nori grįžti į savo šeimą, o ir dauguma tėvų deklaruoja norą susigrąžinti vaiką.
Kartais už to slypi tik neigiamos giminaičių, visuomenės reakcijos baimė ar materialiniai išskaičiavimai. Juk vaikui patekus į globą, tėvams sustabdomos visos socialinės išmokos.
Tačiau didžiulio skurdo, benamystės atvejais vaikai „Pastogėje“ praleidžia ištisus mėnesius, kartais – netgi metus. Tai drasko šeimas, o padėti iš turimo fondo tegalime labai kukliai.
Štai avarinėmis sąlygomis pastate be krosnies gyvenanti neįgali moteris eilėje būstui gauti – 919-oji. Kai iš savivaldybės gavo socialinę paramą, jos mėnesio pajamos siekė 315 litų. Be vienkartinės 150 litų pašalpos, jokios kitos pagalbos iš savivaldybės ji nesulaukė. Šiuo metu vaikas jai grąžintas, nes kaimynų padedama moteris prisiglaudė kitur.
Nerimą kelianti tendencija, jog į globą pastaraisiais metais patenka labiau pažeisti, turintys sunkių elgesio ir emocinių sutrikimų vaikai, kai kurie – įnikę į žalingus įpročius. Kur kas daugiau nei anksčiau jų mokoma pagal adaptuotas programas.
– Kaip dirbama su vaikais, patekusiais į „Pastogę“?
– Pavieniais atvejais vaiko viešnagė „Pastogėje“ baigiasi tą pačią dieną, ypač tada, kai kreipiasi su tėvais konfliktuojantys paaugliai ir paaiškėja, kad tai tik paauglio emocijų proveržis.
Tačiau dažniausiai vaikai, atskirti nuo šeimos, namų, įprastos aplinkos, pirmosiomis dienomis jaučiasi sutrikę.
Su jais kalbasi socialinis darbuotojas, psichologas, psichoterapeutas. Kol apsipranta, pasitaiko visko: tylėjimo, ašarų, isterijų.
Ieškome vaikui svarbių asmenų, kurie galėtų jį lankyti. Stengiamės grąžinti įprastą jo dienos ritmą.
Apie šeimą surenkama informacija, kalbamasi su tėvais, sudaromas vaikų laikinosios globos planas. Tėvai įpareigojami lankyti vaikus ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Pirmieji susitikimai stebimi, kad jie vaikui būtų saugūs.
Džiaugiamės, kai aplanko pas mus gyvenę vaikai. Pasitaiko, kai žmonės pakyla, regis, iš paties dugno, stojasi ant kojų. Bet atvejai, kad nebeprireiktų tolesnės socialinio darbuotojo priežiūros, – pavieniai.