Daugumai traukinio Vilnius – Kaunas keleivių Amaliai tėra stotelė pravažiavus neseniai atnaujintą vienintelį Lietuvoje geležinkelio tunelį. Geležinkelis, pramonės teritorijos ir sodai – bene vienintelė Petrašiūnuose ištirpusių dabartinių Amalių vizitinė kortelė.
Iš pažiūros – ne itin patraukli vieta gyventi. Bet gilias šaknis šioje žemėję įleidę amališkiai – verslūs ir atkaklūs. Ir nuo seno čia gyvenančių, ir neseniai atsikėlusių žmonių atsparos taškas – žemė.
Rajone vyrauja individualios sodybos. Apleistų – itin mažai. Žmonės ne tik kaip įmanydami stengiasi pragyventi iš smulkiosios prekybos, apgyvendinimo paslaugų, puoselėja aplinką, bet ir bando pasiekti, kad verslo plėtra neužgožtų normalaus gyvenimo galimybės, o Amalių vardas neišnyktų iš gyvos vartosenos.
Vietovė – problemų kamuolys
„Amaliai – gyvas ekonominių, ekologinių, socialinių, demografinių problemų kamuolys. Tačiau rajonas sulaukia per mažai atsakingų institucijų dėmesio.
Kiek betrimituotų visų kadencijų valdžios apie intermodalinį terminalą, artėjančią europinę geležinkelio vėžę, pietrytinį aplinkkelį – apčiuopiamų pokyčių čia gyvenančiam žmogui kaip nėra, taip nėra“, – apgailestavo Amalių bendruomenės pirmininkas Vidas Pocius.
Jis priminė, kad pirmieji pietrytinio aplinkkelio projektavimo darbai pradėti daugiau nei prieš tris dešimtis metų, o ties geležinkelio pervaža kasdien tebetvyro dusinamos transporto spūstys. Netolygi Amalių plėtra lėmė ir kitas vietovės bėdas.
4,5 tūkst. gyventojų turintis rajonas kenčia nuo taršos ir triukšmo. Amaliuose stinga socialinės infrastruktūros: nėra mokyklų, bibliotekų, bažnyčių. Užtai pramonės įmonių – daugybė.
Neseniai susikūrusi Amalių bendruomenė neturi vilčių vienu kartu pakeisti dešimtmečiais susiformavusių gyvenimo sąlygų. Aktyvūs bendraminčiai kol kas stengiasi, kad gyventojai taptų šiltesni, vieningesni. Mat Amalius skaldo sovietmečio laikus siekiančios rietenos dėl žemės.
Amaliai buvo ir liko dveji?
Vis dėlto kaip bežiūrėsi – Amaliai turbūt niekada ir nebuvo vieningi. Mat dar iki prijungiant prie Kauno, prieš pusšimtį metų, gyvavo du geležinkelio skiriami Amalių kaimai: Žemieji ir Aukštieji.
Petrašiūnų seniūnas Algimantas Vilkevičius juokavo, jog dabar, žvelgiant nuo Ateities plento, Amalius galima skirstyti į dešiniuosius ir kairiuosius – ne politine, o teritorine prasme.
Dešinėje plyti senesnę ir turtingesnę istoriją turintys individualių namų kvartalai. Kairiojoje driekiasi sovietmečiu suformuoti kolektyviniai sodai, virtę neįteisintais gyvenamųjų namų rajonais.
Skiriasi gyventojai – skiriasi ir jų problemos. Tarp magistralės, kurioje planuojamas prietrytinis aplinkkelis Ateities plentu, ir numatyto intermodalinio krovos terminalo geležinkelio europinės vėžės į Palemoną formuojasi nauji gyvenamieji kvartalai.
Tuo tarpu plotu vyraujantys sodų kvartalai seniai nebeprimena sodininkų sklypelių. Vietoj šiltnamių stūkso keliaaukščiai mūrai. Iš pažiūros – joks sodas, o miesto gyvenamasis rajonas. Tik su nepritaikyta infrastruktūra.
Iš kur nurėžti ploto keliams?
„Tradicinis lietuvis taip myli žemę, kad ir su valstybine žeme susigyvena kaip su sava, – ironizavo seniūnas A.Vilkevičius. – Pagal detaliuosius planus soduose turėtų būti 6 – 9 metrų pločio gatvės. Bet iš tikrųjų ant valstybinės žemės daug kur rasime kapitalines tvoras.“
Ankštais keliukais nepravažiuoja joks specialusis transportas. Stinga ne tik kelių, bet ir vandentiekio bei nuotekų tinklų.
Kauno urbanistai ne kartą yra sakę, jog visi sodai galėtų virsti gyvenamosiomis teritorijomis. Tačiau įrengti gyvenamajam kvartalui tinkamus kelius, inžinerines komunikacijas įmanoma tik sodų sklypų sąskaita.
Architektas Saulius Lukošius buvo parengęs specialiuosius planus, kaip reikėtų sumažinti sodų sklypus. Bet akivaizdu, kad jų savininkai nesuinteresuoti prarasti po keletą metrų.
Kita vertus, sodų bendrijos neskuba tapti gyvenamaisiais rajonais, nes taip, kaip yra dabar, – pigiau ir patogiau. Sodų bendrijoje žemė – kolektyvinė nuosavybė, kurią kitaip būtų keblu įteisinti. Tuo tarpu pačiose sodų bendrijose patylomis formuojami ir individualūs sklypai.
Žmones kamuoja nežinia
Trečios kartos amališkis, bendruomenės atstovas Petrašiūnų seniūnijoje Pranas Grebliauskas pabrėžė, jog, didiesiems projektams skęstant nežinioje, nukenčia vietos gyventojų interesai.
Žmonės su nepasitenkinimu šnairuoja į miesto valdžią, kurios sprendimu neatkuriamos nuosavybės teisės į bendrajame miesto plane intermodaliniam krovinių terminalui rezervuotus žemės sklypus. Tuo tarpu tebetvyro nežinia: bus toji europinė vėžė ar ne, ir pro kur ji eis?
„Pietrytinio aplinkkelio projektas – taip pat kol kas šakėmis ant vandens rašytas. Didžiulė, net ne rajono ar seniūnijos, o miesto lygmens problema nesprendžiama niekaip: nėra nei kadaise planuoto tunelio, nei taip ilgai lauktų didžiųjų pietrytinio aplinkkelio kelių“, – sakė pašnekovas.
Jo vertinimu, tunelio statyba išspręstų 75 procentus Amalių transporto problemų.
Kryžių gynė šimtai
Amaliuose gimęs ir augęs P. Grebliauskas prisimena istorinį įvykį, prieš 32 metus suvienijusį didžiąją dalį Amalių gyventojų.
1979-aisiais, per patį sovietmečio gūdumą, komunistų ir saugumiečių iniciatyva nuverstas prieškariu statytas Amalių kryžius pavydėtinai sutelkė žmones. Kilo didžiuliai neramumai, nuo saugumo represijų nukentėjo ištisos giminės.
Nepaisydami kruvinų susidorojimų, žmonės netylėjo. Žinios apie Amaliuose kilusį tikinčiųjų pasipriešinimą nuvilnijo iki Amerikos, pasiekė Kremlių. 235 tikintieji nepabūgo pasirašyti kreipimosi į Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą, o šis kreipėsi tiesiogiai į tuometį SSRS generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą.
Maskvos funkcionieriai pasirodė besą žmoniškesni už vietinius. Kilo skandalas, kryžių liepta atstatyti. Jį, užmestą kelių valdyboje, rado ne iš karto. O nuverstojo vietoje jau stovėjo naujas. Savo rankomis jį surentęs amališkis už tai skaudžiai nukentėjo.
Dabar išsaugotasis Amalių kryžius vietos gyventojams – gerbiama vieta ir patikimas kelrodis. Į jį žvelgiant matuojami atstumai, skiriami susitikimai. Nepražuvo ir senasis, dėl kurio kilo neramumai. Jis stovi Petrašiūnų bažnyčios šventoriuje.
Iki šiol kryžių prižiūrintis, jo aplinką tvarkantis Amalių gyventojas viešumos nepanoro.
„Tie, kurie tai padarė, jau mirę. Kol gyvas, prižiūrėsiu kryžių. Nereikia man nei pagalbos, nei šlovės“, – rūsčiai nukirto vyras.
Būdą paveldėjo iš protėvių?
„Ar daug Kaune rasime vietų, kuriose žmonės dešimtis metų be jokio atlygio nuoširdžiai prižiūrėtų pačių statytą kryžių? Tokie – senieji amališkiai. Susiklausę, geriau vieni kitus pažįsta nei sodų gyventojai“, – sakė Petrašiūnų seniūnas.
„Amalių gyventojai – savito būdo. Uždaroki, atšiaurūs, atkaklūs. Gali būti, jog tokios savybės turi istorines priežastis“, – spėlionėmis pasidalijo V.Pocius.
Bendruomenės pirmininkas yra girdėjęs pasakojant, jog amališkiai vietos valdžią gebėjo pašokdinti ir bemaž prieš šimtmetį. Kalbėta, kad pasibaigus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę keli šimtai ginkluotų, lauko sąlygomis pratusių gyventi vyrų apsistojo Nemuno saloje ir kartkartėmis įkaušę patriukšmaudavo.
Vėliau būrys aptirpo, o maždaug penkios dešimtys vyrų iš tuometės miesto valdybos išsireikalavo po 5 – 10 hektarų žemės. Metę muškietas, vyrai kibo į arklus. Taip Amaliuose apie 1925 metus susiformavo darbščių, nuožmoko ir uždaroko būdo ūkininkų karta.
Į Kauną – geležinkeliu
Žmonės atsimena, jog apie 1934 metus į darbus bei mokyklas Kaune vykdavo dyzelinėmis vieno vagono automotrisėmis. Kelionė automotrisėmis buvo ne prastesnė, nei Vakarų Europos šalyse, o ir kainuodavo pigiau nei autobusu.
Ilgametis Amalių gyventojas, Kauno projektavimo įmonėse dirbęs Aleksandras Zenkevičius pasakojo, jog tarpukariu Aukštuosiuose Amaliuose būta keliolikos sodybų. A.Zenkevičiaus tėvas Juozas šiame kaime apsigyveno 1934-aisiais. Dabar sodyboje gyvena jau trečia ir ketvirta Zenkevičių kartos.
A.Zenkevičiaus tėvas dirbti važiuodavo į karinę komendantūrą Panemunėje. Aukštuosiuose Amaliuose įsikūrę tarnautojai, darbininkai, amatininkai, buvę savanoriai gyveno ūkiškai: turėjo sodus, daržus, laikė gyvulių, naminių paukščių.
Ūkininkus maitino ir plytinė
Iš kelių hektarų pragyvendavo sunkiai, tad ne vienas vežiodavo prekes Petrašiūnų parduotuvėms, dirbo Palemono plytinėje.
Kaimynystėje gyvenęs Vincas Grebliauskas A.Zenkevičiui yra pasakojęs, kaip pelnė plytinės vadovų pažadą, jog visada turėsiąs darbo.
Anglys plytinės krosnims kūrenti būdavo išpilamos tiesiog ant bėgių. Tvirtas, prie darbų pratęs ūkininkaitis nurungė samdytus geibius darbininkus ir pats vienas įveikė krovinį per savaitę.
Amaliai tarpukariu turėjo ir dvarą, iš kurio šeimininkės pirkdavo pieno. Agronomo išsilavinimą turėjęs dvarininkas Jonas Sadūnas ūkininkavo pažangiai.
Turėjo karvių bandą, šiltnamiuose augino ankstyvąsias daržoves, buvo įveisęs apynių plantacijas, užtvenkęs Amalės upelį, kuriame augino karpius. Dabar dešinysis Nemuno intakas Amalė yra virtusi nuotekų kloaka.
Amalė keršija potvyniais
Didžiosios dalies upelio miestelėnai nemato, mat jis, suvarytas į lietaus nuotekų vamzdžius, srovena po asfaltu. Bet Amalė vis dar laisvai teka pro Amalių sodus.
Upelis, turintis surinkti rajono lietaus vandenis, periodiškai paplūsta fekalijomis ir kitais teršalais. Šių metų pradžioje į jį iš Petrašiūnų pateko naftos produktų.
Staigios liūtys ir atlydžiai sodininkams jau yra pateikę netikėtumų.
Pernai birželį iš keleto užtvindytų namų žmones evakavo gelbėtojai.
Bažnyčių valdžia nepastatys
Petrašiūnų seniūnas A.Vilkevičius įžvelgia daug Amalių privalumų. Rajone nėra didelių traukos centrų – užtai kriminogenine prasme vieta ramesnė.
Pamažu asfaltuojamos gatvės, rengiama infrastruktūra. Sublokuotų namų kvartaluose neseniai išspręsta didžiulė problema: nuotekų tinklai po 20 metų oficialiai perduoti eksploatuoti bendrovei „Kauno vandenys“.
„Maksimų ir bažnyčių neturime, bet nei vienų, nei kitų savivaldybė nepastatys. Jos atsiras, jei bus poreikis“, – įsitikinęs seniūnas.
Patys amališkiai tikisi, kad jiems bus leista nykstantį rajono vardą suteikti arčiausiai esančiai, kol kas bevardei Kauno marių įlankai.
Projektai – ne vien miesto rūpestis
Nerijus Valatkevičius, Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas
„Naujos Ateities plento trasos projekto ir detaliojo plano nebaigė rengti savivaldybės įmonė „Kauno planas“. Šį darbą tęsia Detaliųjų planų organizavimo skyrius.
Tokio dydžio mieste kaip Kaunas pavojinga turėti to paties lygmens sankryžą su geležinkeliu. Amalių geležinkelio pervažoje turėtų būti įrengta dviejų lygių sankryža, tam palanki ir gamtinė aplinka.
Įrengus pietrytinį aplinkkelį, nukreipus tranzitinį transportą, gerokai pagerėtų daugelio žmonių gyvenamosios sąlygos, ypač ties Petrašiūnų žiedu bei Amalių blokuotų namų kvartaluose. Projektuojant šiuos kvartalus ir buvo planuota, kad transporto srautai bus nukreipti aplinkkeliu, o dabartinis tranzitinis kelias taps miesto vidiniu keliu.
Pagal bendrąjį planą transporto srautą per Kauno hidroelektrinę galima nukreipti dviaukšte magistrale su skirtingomis eismo kryptimis. Brangesnis variantas būtų dar vienas tiltas – pylimas per Kauno HES.
Greta naujos Ateities plento trasos numatyta greitojo geležinkelio, vadinamoji europinė, vėžė. Kadangi šiuo atveju svarbesnis visuomenės interesas ir miestelėnų gerovė, savininkams turėtų būti teisingai atlyginta už žemę.
Kada visa tai bus įgyvendinta? Reikėtų klausti politikų. Be to, tai ne tik miesto, bet ir valstybinis kelias, tad turėtų spręsti ir Susisiekimo ministerija.“