Taip, pelnytai Izraeliui leidžiama viena, kas kitiems nepasiekiama, smerktina, vetuotina ar tiesiog draudžiama.
Taip, Izraelis gali turėti branduolinį ginklą, o Iranas – ne. Izraelis gali būti pripažinta valstybė, o ta Palestina, kuri siekia pripažinimo tarptautinėse organizacijose, – ne. Ši takoskyra labai aiški ir principinė, todėl derėtų paaiškinti – kodėl.
Vien jau todėl, kad pastaruoju metu šis klausimas keliamas vis dažniau. Iš pradžių daug aistrų sukėlė palestiniečių mėginimas sulaukti pripažinimo Jungtinėse Tautose. Suprantama, toks sprendimas buvo vetuotas Izraeliui palankių valstybių, pirmiausia JAV, dėka.
Vėliau buvo balsuojama dėl Palestinos narystės UNESCO. Gerokai sėkmingiau, mat veto teisės šioje tarptautinėje kultūros paveldo organizacijoje nėra. Ir vis dėlto 14 valstybių, tarp jų ir Lietuva, parodė principinę poziciją – balsavo prieš.
Kaipmat sukilo visas pasipiktinusiųjų choras. Nuo arabiškomis skaromis apsirišusių aktyvistų iki intelektualų ir palankiai dėl Palestinos nusiteikusių valstybių. Piktų komentarų neišvengta ir Lietuvoje.
Ironiška, kad smerkiant Vilnių dėl pozicijos Palestinos klausimu susivienijo įvairiausi anarchistai, sovietiniu raugu atsiduodantys antivakarietiškų pažiūrų šaukliai ir liberaliausieji. Tokie kaip Vilniaus meras Artūras Zuokas.
„Kodėl Palestina negali siekti nepriklausomybės? Ar mes jau užmiršome savo praeitį, kai Vakarai delsė pripažinti mūsų nepriklausomybę? Žydų tarnai valdžioje sėdi, ne kitaip”, – aidėjo drebantys balsai.
Bet palaukit, ar sąžininga lyginti Lietuvą su Palestina?
Ar Sąjūdžio smogikai sprogdinosi Maskvos metro?
Ar laidė savadarbes raketas į Rusijos miestus, neigė jos egzistavimą ir reikalavo grąžinti LDK priklausiusias žemes?
Ne. O juk būtent šitaip elgėsi valstybę sukurti norintys palestiniečiai. Sprogdinosi autobusuose, leido ir tebeleidžia raketas į Izraelio miestus, atsisako pripažinti žydų valstybę.
Žinoma, ne visi. Tik dalis. Tačiau įtakinga dalis būsimojoje valstybėje. Valstybę palestiniečiai galėjo turėti jau seniai, jeigu būtų atsisakę smurto, bet pasirinko jį ir sulaukė atsako, kurį Izraelis įgudo naudoti, – jėgą.
Ir neatsitiktinai. Mat holokaustą patyrusi tauta ne verkšlena, kaip įsivaizduoja kai kurie antisemitines pažiūras pudruojantys veikėjai, o tvirtai laikosi savo principo: daugiau niekada.
Lietuva pasisakė už dviejų tautų valstybę. Tokią, kokią 1947 metais numatė Jungtinės Tautos. Tokią, kokios nepanoro aplinkinės arabų šalys, ne sykį mėginusios nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus.
Ką darytumėte, jei jūsų tėvai, seneliai ar net vaikai pirmiausia būtų buvę nužudyti dujų kamerose, o vėliau ir vėl būtų mėginama juos sunaikinti? Nesipriešina tik avelės. O Izraelis priešinosi visiems – tiek realiems, tiek potencialiems agresoriams.
Ypač tiems, kurie ne tik neslėpė planų sunaikinti žydų valstybę, bet ir aktyviai to siekė remdami terorą.
„Hamas”, „Hezbollah”, PLO – tai pavadinimai teroristinių organizacijų, kurias ginklais, pinigais ir kitokiomis priemonėmis šėrė kadaise Irakas, Sirija, vėliau ir dabar – Iranas.
Būtent todėl Izraelis nesutiko ir nesutiks, kad tos šalys turėtų siaubinga naikinamąja galia pasižyminčius branduolinius ginklus. Būtent todėl šią savaitę buvo aktyviai svarstoma Izraelio karinio smūgio Irano branduoliniams objektams tikimybė.
Nes Iranas melavo. Teigta, jog branduolinė programa skirta tiktai taikiems tikslams, o dabar netgi Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) pripažįsta, jog tai – melas.
Ta pati TATENA, kuri nesutiko su JAV teiginiais dėl Irako masinio naikinimo ginklų, ta pati TATENA, kurią įnirtingai kritikavo Izraelis.
Paklausite, kas iš to? Kodėl Iranui negalima, o štai Izraeliui galima? Juk leidimo turėti ginklą niekas neduoda žudikui, sutrikusios psichikos asmeniui.
Tad ar galima patikėti branduolinį ginklą valstybei, kuri siekia sunaikinti kitą ir teroristų grupuotes aktyviai remia ginklais?
Izraelis turi savo branduolinį arsenalą, bet nei šį faktą oficialiai pripažįsta, nei remia terorizmą ar siekia sunaikinti kitas šalis. Antisemitinių mitų kūrėjai su tuo, žinoma, nesutiks.
Tačiau klausimas ne tik retorinis. Jis tarsi laukia atsakymo: o ką tuomet daryti? Visiškai akivaizdu ir netgi galima sutikti su Rusija, kad Izraelio karinis smūgis Iranui sukeltų neprognozuojamų padarinių regione.
Dukart Siriją bei Iraką mokęs ir šių šalių branduolines programas sunaikinęs Izraelis vargu ar gali tikėtis sėkmės ir Irane. Branduoliniai objektai išsibarstę po visą didelę šalį, gerai saugomi. Kas gali garantuoti, kad net sunaikinta jų dalis nebus atstatyta?
Vis dėlto akivaizdu, kad Izraelį visuomet su žemėmis maišantys veikėjai tai daro taip aklai, jog nemato, ką ir kodėl gina.
Taip atgimsta mitai apie žydų nupirktą straipsnį ir pasaulinį globalistų sąmokslą, kuriam vadovauja, žinoma, Jupiteris.