Danas A.van O.T.Andersenas į mūsų šalį trumpam pirmą kartą atvyko, kai jam buvo 19 metų – 1999-aisiais. Tuo metu jis studijavo Olandijoje ir laimėjo scenaristų konkursą, kurio prizas buvo kelionė į Juodkrantėje vykstančią vasaros filmų kūrėjų stovyklą.
Nors vaikinas apie Lietuvą beveik nebuvo girdėjęs, galimybė atvykti į nepažįstamą šalį jam pasirodė įdomi. Tačiau stovyklai pasibaigus A.van O.T.Andersenas Lietuvos net nenorėjo prisiminti.
„Juodkrantėje dirbau su operatoriumi iš Latvijos ir garso režisieriumi iš Estijos. Ten buvau apvogtas, kaip vėliau išsiaiškinau, operatoriaus iš Latvijos. Tai sukėlė neigiamų emocijų, todėl pamaniau, kad daugiau niekada nekelsiu kojos į Lietuvą”, – pasakojo A.van O.T.Andersenas.
Po nepasisekusios vasaros danas grįžo studijuoti į Olandiją ir ramiai ten gyveno, kol po septynerių metų sulaukė pasiūlymo vėl atvykti į Lietuvą mėnesiui padirbėti. Neigiamos emocijos jau buvo išgaravusios, todėl 2006-aisiais į Vilnių A.van O.T.Andersenas atvyko vadovauti vienai kūrybinei agentūrai.
– Kokių įspūdžių patyrėte į Lietuvą atvykęs antrą kartą? – pasiteiravo „Sostinė” A.van O.T.Anderseno.
– Atvykau į Vilnių mėnesiui. Mano darbas lietuviams patiko, todėl jie pasiūlė pasilikti. Pamaniau, kad vertėtų pabandyti. Kompanijoje dirbo 40 žmonių, buvo linksma, daug išmokau.
Olandijos kompanija, kuri mane siuntė į Lietuvą, pamačiusi, kaip puikiai man čia sekėsi, pasiūlė grįžti atgal ir vadovauti ten.
Sutikau, maniau, uždirbsiu daug pinigų. Tačiau Olandijoje buvo daugiau nei 200 žmonių, didžiulė kompanija. Po pusmečio supratau, kad vadybininko darbas ne man – juk esu kūrėjas.
Nors Lietuva nėra ta šalis, kurioje galima užsidirbti, nusprendžiau grįžti – buvau sutikęs merginą. Tačiau atvykau ne vien dėl jos. Grįžti namo į Daniją galima bet kada, o išvykti į kitą šalį – ne visada, todėl nusprendžiau dar kartą pasinaudoti proga.
Dabar esu vedęs, turiu vaiką, draugų lietuvių, darbas man patinka.
– Ar lietuviai smarkiai skiriasi nuo danų, olandų?
– Taip. Lietuvius lyginu su italais, nes jie labai aistringi. Italai ekstravertai, jie kalba emocingai. Lietuviai tylesni, bet jei ko nors nori, kovoja iki paskutiniųjų.
Žmonės, kurie mane supa, – nuoširdūs ir šilti. Danai ir olandai daug šaltesni, su jais susidraugauti gerokai sunkiau.
Danijoje žmonės valstybei moka vienus didžiausių mokesčių pasaulyje, tačiau yra viskuo aprūpinti – mokslas nemokamas, socialinė, sveikatos apsaugos sistemos – puikios.
Tačiau tai ir yra didžiausia problema. Žmonės tampa pasyvūs. Jei neturi darbo, gali nedaryti nieko, nes tavimi bus pasirūpinta.
Lietuvoje žmonės priversti galvoti, kaip išsisukti.
Lietuviai – atviri naujovėms.
Dėl to čia ir esu. Daryti ką nors naujo ar neįprasto Danijoje arba Olandijoje būtų daug sunkiau. Žinoma, čia yra ir keistų dalykų.
Jeigu ką nors sutari su danais arba olandais, jie tau moka pinigus ir tu dirbi. Net rankų paspaudimas reiškia sandorį.
Su lietuviais gali ką nors sutarti, tačiau vėliau jie susimąsto, kad reikia derėtis iš naujo.
– Kokias idėjas siekiate įgyvendinti Vilniuje?
– Norėčiau Vilnių padaryti dar žalesnį ir draugiškesnį dviratininkams. Pats esu ne kartą vos išvengęs avarijų važiuodamas dviračiu.
Yra faktų, kad Vilnius – žaliausia Europos sostinė. Tačiau lietuviai nepagalvoja, kad galėtų tai panaudoti turizmui.
Kad Vilnius – žaliausia sostinė, turėtų būti labiau reklamuojama. Kaip ir tai, kad vanduo iš čiaupo – vienas švariausių.
– Ar sostinės parkai jums patrauklūs?
– Sereikiškių parkas – puikus. Planuojama jį rekonstruoti. Ruošiamasi atsodinti senovinius augalus. Bet tai keista investicija. Parkas pirmiausia turi būti skirtas žmonėms.
Kiek žmonių būna Vingio parke savaitgaliais? Daugybė! Nes parkas pritaikytas visiems – dviratininkams, žmonėms su vaikų vežimėliais, riedlentėmis, riedučiais, neįgaliesiems, čia puikūs takeliai.
Pabandykite nuvežti senutę neįgaliųjų vežimėliu į Sereikiškių parką. Takai ten tam nepritaikyti. Naktį tamsu, suoliukai išlaužyti, parkas negražus, todėl žmonės nesibodi mesti šiukšlių bet kur.
Jeigu Sereikiškių parke būtų normalūs takai, ten laiką galėtų leisti visi. Juk parkas miesto centre, o žmones traukia kiti žmonės. Nebebūtų tų, kurie į parką ateina tik išgerti. Tuomet ir ten augančios gėlės atrodytų gražiau, o žmonės nebešiukšlintų.
Žmonės man galėtų sakyti – ko skundiesi, važiuok atgal į Daniją. Tačiau aš nesiskundžiu, man čia patinka, tiesiog noriu, kad būtų dar geriau.
Ir Danijoje būtų ką keisti. Tačiau turi galvoti apie vietą, kurioje gyveni.