Peršama mintis, kad ideologijos yra atgyvena, suprantama tik naiviai dar idėjomis tikintiems vyresnės kartos žmonėms, jas turi pakeisti viešieji ryšiai, agresyvumas ir manipuliacija jausmais.
Politikui neturi būti nieko svetima, kas atveda į pergalę. Jeigu pralaimėjai, būk kantrus, kaupk priešininkus kompromituojančią medžiagą, ieškok turtingų rėmėjų ir kaip lydeka meldyne lauk grobio. Nugalėtojui viskas atleidžiama.
Ar ne tai mes dabar stebime nuolatiniuose savivaldybių perversmuose, kur be jokių užuolankų aiškinama, jog jokios politinės partinės skiriamosios linijos nebeturi prasmės ir reikia tik bet kuria kaina surasti šalininkų.
Tariamos sėkmės vardan užmirštamos politiko pražangos, ciniškai taikomi dvigubi standartai ir kaip pateisinimas pateikiama pasiekta pergalė, kuri, nors ir kreiva, vis tiek esanti naudinga valstybei.
Bet svarbiausia, kad šituose negarbinguose žaidimuose dalyvauja jauni žmonės, pretendentai į būsimąją naują politikų kartą, kurie, ko gero, prieš ateidami į didžiąją politiką apie politiko darbą ir vaidmenį galvojo kur kas idealistiškiau.
Lietuvos balsavimas dėl palestiniečių drauge su gėdingu poelgiu A.Lukašenkos opozicijos atžvilgiu yra ryškiausi veidmainiškos politinės moralės pavyzdžiai. Visai Lietuvai žinomas islandas J.B.Hannibalssonas pasmerkė Lietuvos poziciją ir priminė, jog mūsų valstybė turėtų turėti geresnę istorinę atmintį, bet galima neabejoti, jog per kitų metų Kovo 11-ąją vėl girdėsime ditirambus iš Seimo tribūnos tam pačiam J.B.Hannibalssonui.
Užsienio reikalų ministras A.Ažubalis nuolat primena, jog jis siūlys A.Lukašenkai Lietuvos parduotą A.Beliackį Nobelio taikos premijai, bet kas dabar tiki jo kalbų nuoširdumu?
Nuo entuziastingo stojimo į NATO laikų iš tarptautinių aukštų tribūnų teigiama apie mūsų valstybės įsipareigojimus ir viltis būti apgintais, o Lietuvoje čiabuviams prezidentė aiškina, jog apie tokius įsipareigojimus niekur neparašyta.
Net ir neįgudusi ausis atskiria formalius pažadus remti Gruzijos, Moldovos, Ukrainos kelią į NATO ir ES. Patetiškas kalbėjimas ir skirtinga politinė praktika jau seniai tapo Lietuvos politinio gyvenimo kasdienybe.
Tai atidžiai stebi jaunoji politikų karta ir jau dabar galima pastebėti, kaip mokomasi sklandžia kalba užglaistyti net akivaizdžiausią melą.
Politika pradedama suvokti kaip manipuliacijų menas, nevengiant net piktnaudžiauti žmonių jausmais, stengiantis kuo greičiau įsigrūsti į kišenę žmones atstovaujantį mandatą. Įsitikinimai, principai, platesni nei užsibrėžtas tikslas samprotavimai apie pasaulį tapo antraeiliais ir netgi trukdančiais dalykais.
Toks technokratinis požiūris yra pražūtingas tiek politiko profesijai, tiek valstybei. Dvigubi standartai, veidmainystė, neatsakingas rinkiminių pažadų barstymas, juos pamirštant jau kitą dieną po rinkimų, didina susvetimėjimą tarp valdžios ir žmonių ir lemiamu momentu, kurių istorijoje niekada negalima atmesti, visuomenė gali neatsiliepti į valdžios kvietimus ginti valstybę.
Savo krašto istoriją mes kol kas tyrinėjame aukos požiūriu, kai patiems gaila savęs ir atmetami bet kokie kiti požiūriai. Savaime suprantama, kitas žvilgsnis buvo dogmatiškas, marksistinis ir jis ne tik neatspindėjo, bet ir iškraipė tikrovę.
Bet juk reikia klausti jau ne vien apie ano laikotarpio tarptautinę politiką, bet ir apie tai, koks buvo to meto įvairių visuomenės sluoksnių požiūris į A.Smetonos valdžią. Kaip žmonės būtų reagavę, jei A.Smetona būtų pakvietęs į kovą?
Žinoma, pirmiausia jam pačiam reikėjo likti Lietuvoje ir su ginklu stovėti miške. Valdžiai katastrofos metu kitokio pasirinkimo nėra.
Valstybės saugumą nulems ne NATO, ne ES, bet valdžios kokybė. Tai bet kurios valstybės nacionalinio saugumo esminis faktorius.
Valdžių užsidarymas savyje, virimas nuosavose sultyse, aklas savų valdininkų gynimas ir ciniškas požiūris į visuomenę kaip nesugebančią suprasti „aukštosios politikos“, savavališkas nuomonės primetimas net nesiteikiant nieko paaiškinti, yra valstybei ypač pavojingi recidyvai.
Ir nebūtina pavyzdžių ieškoti tik praeityje. Protestuotojus Graikijoje mes jau įpratome laikyti vos ne anarchistais. Panašiai apibūdinami ir kiti maištautojai Europoje ar JAV. Tačiau nenorima pastebėti, jog nerimas keliamas jau ne vien dėl ekonominių problemų. Vis garsiau kalbama ir apie išsikreipusį valdžios ir visuomenės santykį, ne vien valdžios nesugebėjimą spręsti problemas, bet ir atsiradusias sistemines ydas.
Rinkimai į Seimą vyks visuotinių ir lokalinių problemų fone. Jeigu jie vyks tradiciškai ir politikas bus pasirenkamas nesigilinant, ką jis sako, Seime turėsime blogesnę situaciją negu dabar.
Prieš keliolika metų žmonėms buvo sunku atskirti pelus nuo grūdų. Dabar tokios problemos nebėra. Sunkiau susigaudyti partijų programose. Bet apstu politologų. Juos rengiančios mokslo įstaigos galėtų parengti atskirą pelų nuo grūdų atskyrimo programą bei nepatingėti rinkimų kampanijos metu padalyvauti kartu su politikais vertinant jų išsakytas idėjas.
Kad ir menkas, bet tai vis tiek būtų skydas apsisaugoti nuo būsimos valdžios apgavysčių, o gal net ir visiškai jų išvengti.