Ką reiškia gyventi be prasmės? Egzistuoti, vegetuoti, - pasakytų gyvenimo prasmės žinotojai, galintys visiems vienu išdidžiu rankos mostu ją parodyti. Suprantama, gyventi be prasmės turėtų reikšti gyvenimo būdą, nedarantį garbės pačiam gyvenančiajam. Negarbinga gyventi, koncentruojantis į patį gyvenimą, į jo malonumus, ir neieškant jokių savo veiksmų pateisinimų kažkuo svarbesniu už juos pačius. Žmogų, kuris atvirai tą deklaruoja savo žodžiais ir elgesiu, kaip papūgos iš paskos savo autoritetams vadiname egoistu, hedonistu, ciniku, suteikdami šiems žodžiams neigiamą atspalvį.
Gyvenimas privalo turėti prasmę – kalama į galvas jau nuo mokyklos suolo. Tai lyg aksioma. Privalo būti kažkas, kas svarbiau už patį gyvenimą. Dėl ko būtų galima kovoti, kentėti ir net numirti. Tai yra – paaukoti patį gyvenimą. Ar tai būtų Dievas ir amžinasis gyvenimas, ar Stalino saulė ir šviesus komunistinis rytojus. Tie neapčiuopiami pamėkliški dalykai, dažniausiai nematomos, tačiau galingos „didžiojo Kito“ rankos prikišamai rodomi gyvenimo horizonte – pagrindas pakęsti gyvenimo sunkumus, nepatogumus, vardan kažko aukštesnio paaukoti tai, ką turi.
Gyvenimo prasmė yra iš principo ne kas kita, o ideologų priemonė manipuliuoti žmonėmis. Universali priemonė, tinkanti tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems, tiek religiniams fanatikams, tiek ateistams. Tai priemonė savo kareivius pasiųsti į mirtį. Niekas savo noru nesirinks mirties, jeigu nematys prasmės – kažko aukštesnio, nei gyvenimas. Tai priemonė savo avis padaryti romias ir nuolankias. Niekas savo noru nesirinks kančios ir vargo, jeigu nematys prasmės – kažko aukštesnio, nei malonumas ir patogumas. Tiesa, žmones priversti daryti tai, ko reikia valdantiesiems, galima ir jėga, tačiau pasitelkti ideologiją – pigiau ir veiksmingiau.
Todėl gyvenimo prasmė yra vertybė pati savaime, netgi nepriklausomai nuo į ją sudėto turinio. Žinoma, individo „surasta“ gyvenimo prasmė gali skirtis nuo tos, kurią siūlo tuo metu dominuojanti ideologija. Tokie individai, kartais net patys to nesuvokdami, tampa konkuruojančių ideologijų kovos įrankiais. Tačiau net ir tokiu atveju valdantiesiems jie yra parankūs – nes yra prognozuojami. Yra aišku, kaip su jais elgtis ir kalbėti, numatant jų reakcijas galima planuoti savo veiksmus.
Kur kas blogiau – neprognozuojami savanaudžiai ir jokių vertybių neišpažįstantys cinikai. Juos galima nesunkiai papirkti, tačiau lygiai taip pat lengvai jie gali nuo tavęs nusisukti ir parsiduoti kitam. Dėl tos priežasties jie atrodo lengvai manipuliuojami, tačiau iš tiesų yra visiškai nekontroliuojami ir brangiai kainuojantys. Į juos reikia investuoti realius ir apčiuopiamus – tai yra, egzistuojančius - dalykus, o resursai, kaip žinia, riboti. Tai žmonės, kurie nepasisotina pažadais ir pamėklėmis horizonte, o visko nori čia ir dabar.
Ar tai blogai? “Didysis Kitas” iš literatūros vadovėlių ir laikraščių puslapių, mokytojų, kunigų ir politikų lūpų, teatro scenų ir televizijos ekranų sutartinai šaukia – taip, tai blogai, labai blogai! Visuomenė degraduoja! Pasaulio pabaiga! Vartotojai, materialistai – jokių vertybių!
Išties, kažkam tai labai blogai. Žmonės nori gerai gyventi. Nori gerai gyventi ne šviesioje ateityje ir ne po mirties, o čia ir dabar. Ir dar drįsta reikalauti sudaryti tam sąlygas, o negavę – atsukti nugaras. Nebalsuoti. Emigruoti. Nesikankinti. Kokie savanaudžiai cinikai. Kaip jie drįsta žiūrėti savęs? Kaip jie drįsta vertinti patį gyvenimą, o ne jo prasmę?