„Ypatingą reikšmę sovietinė vadovybė skyrė šiaurės vakarinių sienų stiprinimui, - rašoma dokumente. - Buvo svarbu neleisti Pabaltijui tapti agresijos prieš SSRS placdarmu. Nepaisant 1939 m. rudenį pasirašyto tarpusavio pagalbos susitarimo su Lietuva, Latvija ir Estija, šių šalių vadovybė tęsė antisovietinę politiką. Jie apsunkino konkrečių klausimų, susijusių su sovietinių karių dislokavimu šiose šalyse, sprendimą ir tuo pat metu plėtė bendradarbiavimą su nacistine Vokietija. Baltijos šalių vyriausybėms ne kartą buvo pareikšta, kad tokie veiksmai pažeidžia jų įsipareigojimus pagal dvišales sutartis.
Bet Baltijos šalių valdančiųjų sluoksnių politikos nepalaikė didžioji gyventojų dalis, ir po 1940 m. liepą įvykusių rinkimų į Lietuvos ir Latvijos Seimus bei Estijos Valstybės Dūmą, šiose valstybėse į valdžią atėjo Sovietų Sąjungai lojalios jėgos. Visi aukščiau minėti įstatymų leidimo organai kreipėsi į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, prašydami priimti jų šalis į sovietinės valstybės sudėtį, ir 1940 m. rugpjūčio pradžioje šis prašymas buvo patenkintas. To rezultatas – sustiprėjo SSRS šiaurės vakarinių sienų saugumas, ir tai rimtai pagerino sąlygas atsispirti vokiečių agresijai šia kryptimi“.
Lietuvos Užsienio reikalų ministerija dėl istorijos iškraipymų Rusijai įteikė protesto notą.
„Apgailestaujame, kad kai kurie Rusijos URM pareigūnai tebegyvena
praėjusio amžiaus viduryje vyravusiu suklastotos istorijos
supratimu, kuris prieštarauja Lietuvos ir Rusijos 1991-ųjų metų
liepos 29 d. sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų
raidei ir dvasiai. Dėl šio istorijos falsifikavimo fakto Rusijos
ambasadai įteikta nota“, - BNS pranešė Užsienio reikalų
ministerijos viešųjų ryšių skyrius.
Sovietų Sąjunga, pasiųsdama per 150 tūkst. raudonarmiečių,
Lietuvą okupavo 1940 metų birželio 15 dieną. Toks žingsnis
žengtas nepraėjus nė metams po Molotovo-Ribbentropo pakto, kuriuo
Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija neteisėtai pasidalijo Rytų
Europą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro
duomenimis, per sovietinę okupaciją 1940-1952 metais į lagerius ir
tremtį buvo išvežti beveik 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, daugiau
nei 25 tūkst. žuvo fronte, dar per 20 tūkst. gyvybių nusinešė
aktyvus rezistencinis pasipriešinimas. Tuo metu iš Lietuvos taip pat
emigravo ar repatrijavo per 400 tūkst. Lietuvos gyventojų.