Šeimininko paliktas kąsnis šuns tikrai nedžiugina

Iš bado šuo ir varškę ėda. Šis populiarus posakis liudija, kad žmogus net per tūkstančius metų dar iki galo neperprato šuns - nes šuo varškę ėda mielai.

Keturkojui augintiniui geriausias ėdalas - mėsa; šunys priprato ėsti tai, kas lieka nuo žmonių stalo; sveikiausias tas šuo, kuris gauna tik specialiai jo veislei pagaminto ėdalo.

Tai tik keletas nuomonių, kurios atskleidžia šunų šeimininkų požiūrį, kuo ir kaip šerti savo numylėtinius. Tačiau šeimininkai sutaria dėl vieno: šimtmečius kultūrinti ir veislių įvairove stebinantys šunys pernelyg skirtingi, kad visiems jiems tiktų tas pats ėdalas.

Vis dėlto yra tam tikri bendri šėrimo principai. Todėl jų derėtų laikytis, renkant ėdalą savo augintiniui. Dažniausiai išskiriamos trys šunų ėdalo rūšys: natūralus ir dvi vadinamojo komercinio ėdalo rūšys - ekonominė ir profesionalioji, „Premium“ bei „Super Premium“ ėdalo klasė.

„Be jokių diskusijų - natūralus ėdalas šuniui yra geriausias, tačiau taip tinkamai šerti savo augintinį namų sąlygomis yra ir brangu, ir sudėtinga“, - įsitikinęs kinologas, šunų dresūros ir psichologijos instruktorius Egidijus Brazys. Šeriant šunį natūraliu ėdalu, kasdien reikia 2-3 proc. kūno masės sudarančio kiekio.

Standartinį natūralaus ėdalo dienos rinkinį, skirtą suaugusiam ir apie 30 kilogramų sveriančiam šuniui, sudaro apie 400 gramų mėsos ir tiek pat grūdų produktų - kruopų ar duonos, 200 gramų bulvių ir 100 gramų kitokių daržovių.

Šis racionas būtinai papildo mas šaukštu gyvulinių riebalų ir šaukštu valgomosios druskos. Yra suskaičiuota, kad su tokiu natūralių produktų rinkiniu šuo gauna visą jam būtiną baltymų (100 gramų), riebalų ir angliavandenių dienos normą, taip pat ypač svarbių mineralinių medžiagų ir vitaminų.

Pasak E.Brazio, šuniui visuomet geriau ėsti žalią, o ne termiškai apdorotą mėsą, ypač jautieną. Tačiau ji turi būti laikoma taip pat, kaip ir žmonių maistas, - nesugedusi ir neužkrėsta bakterijomis.

Pliki kaulai nėra šuns ėdalas, tik priedas ir kasdienė priemonė dantims nusivalyti. Grūdai ir jų produktai šuniui tiekiami tik virti, kitaip šuns organizmas jų neįveiks ir tiesiog išstums per žarnyną. Virtos ar žalios daržovės šunims būtinai smulkinamos, nes jų dantys nėra pritaikyti kramtyti augalinės kilmės ėdalą.

Jei šeimininkas parinko savo šuniui natūralų ėdalą, nereikia papildomai jo šerti komerciniu ėdalu. Šuns virškinimo sistemai sunku prisitaikyti prie naujos ėdalo rūšies. Atliekos nuo žmogaus stalo nėra tabu šiam augintiniui. Tačiau geriau, kad jos nesudarytų daugiau nei dešimtadalio dienos raciono.

Komercinis ekonominės klasės ėdalas dabar yra populiariausias, jis parduodamas beveik visuose prekybos centruose. Retai pasitaiko, kad šuo neėstų jam net ir pirmą kartą pasiūlytos naujos tokio ėdalo rūšies.

Šerti savo augintinį paprastai ne daugiau kaip 3-5 litus už kilogramą kainuojančiu ėdalu, prie kurio būtina tiktai iki soties duoti švaraus vandens, šiuo metu yra pigiausia.

Tačiau toks produktas neretai yra tiesiog šuns skrandžio apgavystė, o ne visavertis ėdalas. Siekiant sukurti kuo pigesnį produktą, jis gali būti pagamintas ne iš grūdų, mėsos ir daržovių, o iš grūdų atliekų ir šalutinių mėsos produktų. Kai kurie gamintojai tokiam šunų ėdalui ruošti sunaudoja pelus ir piktžolių sėklas, išlukštentas kukurūzų burbuoles, gyvulių žarnas ir kitus maistui netinkamus vidaus organus, snapus ar kanopas.

Tinkamai paruoštas ekonominės klasės šunų ėdalas, žinoma, yra energijos šaltinis, tačiau jame visuomet per daug balasto - tiek nesuvirškinamų medžiagų, tiek ir priedų, kurie saugo tokį ėdalą nuo gedimo ir suteikia jam apgaulingo patrauklumo. Sausos granulės, kad šuo noriai jas ėstų, paprastai apipurškiamos riebalais ir sintetinėmis aromatinėmis medžiagomis.

Jos net nudažomos, kad tik sužavėtų ir šunį, ir už ėdalą pinigus mokantį jo šeimininką. Brangesnis, bet sotesnis „Ekonominiu ėdalu šunį šerti pigu, bet išlaidos veterinarams praryja taip sutaupytus pinigus“, - įsitikinęs E.Brazys.

Skirtingai nuo ekonominio, maždaug du kartus brangesnis bet kurio gamintojo „Super Premium“ klasės šunų ėdalas nebūtinai iškart patiks augintiniui. Mat toks ėdalas specialiai neskaninamas ir nedažomas, kad gyvūno organizmas gautų mažiau teršalų.

Todėl šunų šeimininkai, specializuotose parduotuvėse ar veterinarijos įstaigose nusipirkę ir išbandę tokį ėdalą, iš pradžių nusivilia ir skundžiasi: augintinis staiga neteko apetito. Tačiau dažniausiai dėl to būna kaltas ne šuo ar ėdalo gamintojas, o pats šeimininkas, neatkreipęs dėmesio į šėrimo normas.

Geresnės kokybės ėdalas, pagamintas iš žaliavų, kurios labiau tinkamos šunims, yra kaloringesnis, tad šuniui jo reikės bent trečdaliu mažiau. Savo augintinį iš tiesų mylintis šeimininkas parinks jam tinkamą ėdalą ir be reikalo nekaitalios.

Taip pat jis nemaišys skirtingų gamintojų siūlomo ėdalo - verčiau vieną ar du kartus per parą vis tuo pačiu metu duos lygiai tiek pat augintiniui įprasto ėdalo. Nuo kačių ėdalo šunys tunka

Šunų šeimininkai nevengia šerti šių gyvūnų ir kai kuriais žmogaus mitybos produktais.

Šunims verčiau neduoti augalinių riebalų, taip pat kai kurių gyvulinės kilmės produktų, ypač riebalų ir kepenų, žalių kiaušinių. Šunys nesuvirškina sausų grūdų ar kruopų, o paėdę kačių ėdalo itin tunka.

Ypač pavojinga šerti šunį virtais kaulais - graužiami jie skyla ir gali sužaloti vidaus organus.

Iš pieno produktų šuns racionui tinka varškė - svarbus baltymų šaltinis. Šviežias pienas suaugusiam šuniui netinka, nes gamtoje jo gauna tik gyvūnų jaunikliai.

Atsižvelgiant į šuns svorį, jį reikia šerti vieną arba du kartus per dieną.