Iš bado šuo ir varškę ėda. Šis populiarus posakis liudija, kad žmogus
net per tūkstančius metų dar iki galo neperprato šuns - nes šuo varškę
ėda mielai.
Keturkojui augintiniui geriausias ėdalas - mėsa; šunys priprato
ėsti tai, kas lieka nuo žmonių stalo; sveikiausias tas šuo, kuris gauna
tik specialiai jo veislei pagaminto ėdalo.
Tai tik keletas nuomonių, kurios atskleidžia šunų šeimininkų požiūrį,
kuo ir kaip šerti savo numylėtinius. Tačiau šeimininkai sutaria dėl
vieno: šimtmečius kultūrinti ir veislių įvairove stebinantys šunys
pernelyg skirtingi, kad visiems jiems tiktų tas pats ėdalas.
Natūralus ėdalas geriausias
Vis dėlto yra tam tikri bendri šėrimo principai. Todėl jų derėtų
laikytis, renkant ėdalą savo augintiniui. Dažniausiai išskiriamos trys
šunų ėdalo rūšys: natūralus ir dvi vadinamojo komercinio ėdalo rūšys -
ekonominė ir profesionalioji, „Premium“ bei „Super Premium“ ėdalo klasė.
„Be jokių diskusijų - natūralus ėdalas šuniui yra geriausias, tačiau
taip tinkamai šerti savo augintinį namų sąlygomis yra ir brangu, ir
sudėtinga“, - įsitikinęs kinologas, šunų dresūros ir psichologijos
instruktorius Egidijus Brazys. Šeriant šunį natūraliu ėdalu, kasdien
reikia 2-3 proc. kūno masės sudarančio kiekio.
Standartinį natūralaus ėdalo dienos rinkinį, skirtą suaugusiam ir apie
30 kilogramų sveriančiam šuniui, sudaro apie 400 gramų mėsos ir tiek pat
grūdų produktų - kruopų ar duonos, 200 gramų bulvių ir 100 gramų kitokių
daržovių.
Šis racionas būtinai papildo mas šaukštu gyvulinių riebalų ir šaukštu
valgomosios druskos. Yra suskaičiuota, kad su tokiu natūralių produktų
rinkiniu šuo gauna visą jam būtiną baltymų (100 gramų), riebalų ir
angliavandenių dienos normą, taip pat ypač svarbių mineralinių medžiagų
ir vitaminų.
Pasak E.Brazio, šuniui visuomet geriau ėsti žalią, o ne termiškai
apdorotą mėsą, ypač jautieną. Tačiau ji turi būti laikoma taip pat,
kaip ir žmonių maistas, - nesugedusi ir neužkrėsta bakterijomis.
Pliki kaulai nėra šuns ėdalas, tik priedas ir kasdienė priemonė dantims
nusivalyti. Grūdai ir jų produktai šuniui tiekiami tik virti, kitaip
šuns organizmas jų neįveiks ir tiesiog išstums per žarnyną. Virtos ar
žalios daržovės šunims būtinai smulkinamos, nes jų dantys nėra
pritaikyti kramtyti augalinės kilmės ėdalą.
Jei šeimininkas parinko savo šuniui natūralų ėdalą, nereikia papildomai
jo šerti komerciniu ėdalu. Šuns virškinimo sistemai sunku prisitaikyti
prie naujos ėdalo rūšies. Atliekos nuo žmogaus stalo nėra tabu šiam
augintiniui. Tačiau geriau, kad jos nesudarytų daugiau nei dešimtadalio
dienos raciono.
Komercinis ekonominės klasės ėdalas dabar yra populiariausias, jis
parduodamas beveik visuose prekybos centruose. Retai pasitaiko, kad šuo
neėstų jam net ir pirmą kartą pasiūlytos naujos tokio ėdalo rūšies.
Šerti savo augintinį paprastai ne daugiau kaip 3-5 litus už kilogramą
kainuojančiu ėdalu, prie kurio būtina tiktai iki soties duoti švaraus
vandens, šiuo metu yra pigiausia.
Tačiau toks produktas neretai yra tiesiog šuns skrandžio apgavystė, o ne
visavertis ėdalas. Siekiant sukurti kuo pigesnį produktą, jis gali būti
pagamintas ne iš grūdų, mėsos ir daržovių, o iš grūdų atliekų ir
šalutinių mėsos produktų. Kai kurie gamintojai tokiam šunų ėdalui
ruošti sunaudoja pelus ir piktžolių sėklas, išlukštentas kukurūzų
burbuoles, gyvulių žarnas ir kitus maistui netinkamus vidaus organus,
snapus ar kanopas.
Tinkamai paruoštas ekonominės klasės šunų ėdalas, žinoma, yra energijos
šaltinis, tačiau jame visuomet per daug balasto - tiek nesuvirškinamų
medžiagų, tiek ir priedų, kurie saugo tokį ėdalą nuo gedimo ir suteikia
jam apgaulingo patrauklumo. Sausos granulės, kad šuo noriai jas ėstų,
paprastai apipurškiamos riebalais ir sintetinėmis aromatinėmis
medžiagomis.
Jos net nudažomos, kad tik sužavėtų ir šunį, ir už ėdalą pinigus mokantį
jo šeimininką. Brangesnis, bet sotesnis „Ekonominiu ėdalu šunį šerti
pigu, bet išlaidos veterinarams praryja taip sutaupytus pinigus“, -
įsitikinęs E.Brazys.
Skirtingai nuo ekonominio, maždaug du kartus brangesnis bet kurio
gamintojo „Super Premium“ klasės šunų ėdalas nebūtinai iškart patiks
augintiniui. Mat toks ėdalas specialiai neskaninamas ir nedažomas, kad
gyvūno organizmas gautų mažiau teršalų.
Todėl šunų šeimininkai, specializuotose parduotuvėse ar veterinarijos
įstaigose nusipirkę ir išbandę tokį ėdalą, iš pradžių nusivilia ir
skundžiasi: augintinis staiga neteko apetito. Tačiau dažniausiai dėl
to būna kaltas ne šuo ar ėdalo gamintojas, o pats šeimininkas,
neatkreipęs dėmesio į šėrimo normas.
Geresnės kokybės ėdalas, pagamintas iš žaliavų, kurios labiau tinkamos
šunims, yra kaloringesnis, tad šuniui jo reikės bent trečdaliu mažiau.
Savo augintinį iš tiesų mylintis šeimininkas parinks jam tinkamą ėdalą
ir be reikalo nekaitalios.
Taip pat jis nemaišys skirtingų gamintojų siūlomo ėdalo - verčiau vieną
ar du kartus per parą vis tuo pačiu metu duos lygiai tiek pat
augintiniui įprasto ėdalo. Nuo kačių ėdalo šunys tunka
Patarimai keturkojų šeimininkams
Šunų šeimininkai nevengia šerti šių gyvūnų ir kai kuriais žmogaus
mitybos produktais.
Šunims verčiau neduoti augalinių riebalų, taip pat kai kurių gyvulinės
kilmės produktų, ypač riebalų ir kepenų, žalių kiaušinių. Šunys
nesuvirškina sausų grūdų ar kruopų, o paėdę kačių ėdalo itin tunka.
Ypač pavojinga šerti šunį virtais kaulais - graužiami jie skyla ir gali
sužaloti vidaus organus.
Iš pieno produktų šuns racionui tinka varškė - svarbus baltymų šaltinis.
Šviežias pienas suaugusiam šuniui netinka, nes gamtoje jo gauna tik
gyvūnų jaunikliai.
Atsižvelgiant į šuns svorį, jį reikia šerti vieną arba du kartus per
dieną.
