– Ar Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir šalies žirgininkai siekia tų pačių tikslų? Ar šios institucijos darbuotojai adekvačiai suvokia dabartines žirgininkystės problemas? Kokią Jūs matote žirgininkystės perspektyvą?
– Galiu įvardyti tikslus, kurių siekia Lietuvos žirgininkai, o kokių siekia minėtoji tarnyba, aš nežinau.
Žirgininkai nori sukurti nepriklausomą žirgų sporto industriją, galinčią save finansuoti: tiek veislininkystės programas, tiek žirgų sportą, kaip yra Europoje, kai visos varžybos remiamos totalizatoriaus.
Man niekada neteko su Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos specialistais diskutuoti šia tema, todėl ir negalėčiau komentuoti jų siekių. Kalbant apie ristūnų sportą, nors tarnyba ir kontroliuoja jų veisimą bei finansuoja iš dalies bandomąsias varžybas, mėgindama įsilieti į žirgininkų bendruomenę, tai nėra tinkamas kelias siekti bendro tikslo.
Antai menamo lietuviško žirgo kūrimo faktas net ne juoką kelia, o užuojautą. Svarbiausia, jog visi, netgi valdininkai suvokia, kad tai nesąmonė, bet tyli ir toliau tęsia programą. Gal mintis turėti dar vieną (šalia žemaituko) lietuvišką žirgą ir yra viliojanti, bet ji turėtų būti valstybės prestižo reikalas, o ne pavienių žmonių iniciatyva, o galbūt net jų pasipelnymo šaltinis!
Perspektyvios tos sporto šakos, kurias remia totalizatorius, nes tai įrankis, kuriuo perskirstomos lėšos, o galutiniai naudos gavėjai yra ūkininkai, veisiantys žirgus. Menkinti kitų, ne ristūnų veislių tikrai negalima. Pavyzdžiui, konkūrų žirgų dresūrai, maniežų įrengimui, varžyboms reikalingos tikrai didelės lėšos, kurias skiria arba valstybė, arba rėmėjai, tad šių varžybų finansavimas – irgi sudėtingas ir jautrus klausimas.
– Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), po savo skėčiu priglaudę ūkininkų asociacijas, turi atstovauti jų, taip pat ir žirgininkų interesams. Ar jie yra pajėgūs ginti žirgininkus valdžios institucijose?
– ŽŪR dar niekada nėra mums atsakę, visada mus išklauso, stengiasi spręsti problemas ir netgi sureguliuoti tarp žirgininkų kylančias konfliktines situacijas. Manau, kad jie tikrai pajėgūs ginti žirgininkų interesus. Juolab dabar, kai veikia prie Rūmų Arklininkystės komitetas ir į jo veiklą įsilieja vis daugiau žirgų augintojų asociacijų.
– Ko tikitės iš vasarį įsteigto Arklininkystės komiteto prie ŽŪR? Kokius tikslus ir uždavinius jam keliate?
– Aktualiausias klausimas šiandien – valstybės paramos perskirstymas asociacijoms. Kažkodėl kai kurios asociacijos mano turinčios daugiau teisių į paramą nei įsikūrusios naujos ir todėl silpnesnės yra skriaudžiamos. Arklininkystės komitete turėtų būti diskutuojama visais tik žirgininkystei svarbiais klausimais, o tarpusavio pykčiai likti už jo durų. Tikiuosi, jog šis komitetas vienys visas žirgininkų organizacijas, čia bus išklausomi jų norai, pageidavimai ir lūkesčiai. O komitete priimti sprendimai vėliau turėtų būti nekvestionuojami.
– Lietuvoje žinomi raiteliai svarsto užsienio valstybių pasiūlymus atstovauti joms tarptautinėse varžybose. O ir vystyti žirgininkystę ryžtasi vienetai. Ne paslaptis, kad tai vyksta dėl menko žirgų sporto finansavimo. Negi esame tik krepšinio šalis, kurioje visas dėmesys privalo būti skiriamas tik šiam sportui? Kokias duris Lietuvai atvertų geresnis žirgininkystės finansavimas bei ko netenkame dėl esamos situacijos ir ar dėl to nenukenčia valstybės prestižas?
– Reikia suprasti, kad žirgininkystė irgi yra verslas, todėl žirgų augintojai turi iš anksto turėti verslo planą, kaip konkrečiai jų veisiami žirgai uždirbs pinigus: ar jie žirgą parduos dar kumeliuką, ar jį treniruos, ar sugebės paruošti lenktynėms ir laimėti varžybas.
Vis dėlto žirgų atstovavimas prestižiniuose Europos ir pasaulio čempionatuose ar olimpiadose yra valstybinės svarbos reikalas, bet rūpintis savimi reikia ir patiems.
– Kokia yra hipodromų ir žirgų sporto bazės Lietuvoje padėtis? Ar jie atitinka varžyboms ir treniruotėms keliamus reikalavimus?
– Kiek žinau, jau pastatytas ir priduotas eksploatacijai Lazdijų hipodromas. Man neteko jame lankytis, bet net patys kolegos iš Lazdijų savo hipodrome jau įžvelgia netikslumų. Tikiuosi, jog jie bus ištaisyti.
Tuo tarpu Utenos hipodromas atitiks visus tarptautinius reikalavimus. Įvairių distancijų lenktynės galės vykti jame bet kuriuo paros metu, be to, jis bus itin saugus, o lenktynės bus filmuojamos net iš 16 vietų. Stengiamės viską daryti taip, kad Lietuvai nebūtų gėda. Hipodromą tikimasi atidaryti kitų metų liepą ar rugpjūtį.
Manyčiau, Lietuvai reikėtų dar dviejų tokių hipodromų kaip Lazdijų, nes viena Utena pakelti viso lenktynių krūvio negalės: juk reikia patikrinti įrangą, išlyginti gruntą, tvarkyti bėgimo takus. Būtų išties puiku, jeigu šalyje būtų pastatyta dar keletas lenktynių takų. Yra vilčių, jog bus pataisytas Raseinių hipodromo projektas ir jis bus pritaikytas ne tik jojamiesiems žirgams, bet ir ristūnams. Raseinių savivaldybės meras Remigijus Ačas nusiteikęs labai palankiai žirgų sporto atžvilgiu.
– Totalizatoriaus steigimui rengiamasi jau seniai. Kas jau nuveikta? Ką totalizatorius duos ristūnų žirgininkystei? Kiek papildomų pajamų kasmet į valstybės biudžetą galėtų įnešti totalizatorius?
– Yra įkurta bendrovė „Lietuvos totalizatorius“. Gavome licenciją ir leidimus veiklai vykdyti, sukūrėme techninę bazę, suplanavome bei pradėjome veiklą ir tinklo plėtrą.
Tradiciškai totalizatorius visame pasaulyje yra žirgininkystės finansavimo pagrindas. Jam veikiant bus užtikrinamas šalies žirgininkystės plėtros ir vystymo finansavimas, didės susidomėjimas ristūnų sportu, jis populiarės. Papildomai vystysis ir su žirgininkyste susijusios aptarnaujančios industrijos. Kursis darbo vietos, ypač ne centrinėse Lietuvos vietovėse, didės jaunimo užimtumas, bus skatinamas su žirgininkyste susijęs turizmas.
Neseniai Lietuvoje viešėjo vieno didžiausių pasaulyje tarptautinio prancūzų totalizatoriaus „Paris Mutuel Urban“ (PMU) departamento atstovas ir su „Lietuvos totalizatoriaus“ valdyba aptarė galimybes pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Tai reiškia, jog Lietuva jau šiandien dirba bendroje Europos erdvėje. Pajamos, kuriomis totalizatorius papildys valstybės biudžetą, priklausys nuo jo apyvartos. Prancūzijos totalizatorius valstybės biudžetą kasmet papildo 1 mlrd. eurų. Bet tai Prancūzija... Manyčiau, jog 10 proc. totalizatoriaus apyvartos tikrai galėtų įplaukti į valstybės biudžetą, tačiau kol kas tikslios sumos įvardyti neįmanoma.
– Lietuvoje turime tris valstybinius žirgynus. Kokia jų padėtis, palyginti su privačiais, ir vaidmuo bendroje žirgininkystės sistemoje? Galbūt vertėtų juos leisti privatizuoti?
– Nesu valstybinių žirgynų žinovas, bet galiu kalbėti apie tai, ką matau. Valstybiniai žirgynai, kaip ir privatūs ūkiai, turi numatyti rinkos perspektyvas ir veisti tik tuos žirgus, kurie turi ateitį bei galės uždirbti pinigų. Dabar valstybiniams žirgynams mokama už kiekvieną kumeliuką, išvydusį pasaulį, tačiau niekam neįdomu, ar tas kumeliukas apskritai išgyvena ir ką jis pasiekia. Valstybės subsidijas reikėtų mokėti tik praėjusiems kvalifikaciją, perspektyviems žirgams. Šiuose žirgynuose veisiamos valstybės subsidijuojamos žirgų veislės, pavyzdžiui, žemaitukai. Tai suprantama. Tačiau kodėl neprivertus tų žemaitukų uždirbti pinigus? Šiemet mūsų asociacijos nariai buvo išvykę į Suomiją, kur tris dienas stebėjo nacionalinių veislių žirgų lenktynes. Jos daugiau nei 20 tūkst. žmonių suteikė teigiamų emocijų, o apie finansinę naudą nėra ko ir kalbėti.
Lietuvoje žemaitukai taip pat galėtų bėgti ir padėti vaikams įsilieti į žirgų sportą. Tačiau tam reikalinga sistema ir valstybės dėmesys.
Žirgynų nuosavybės forma tikrai nėra svarbi. Jeigu būtų mano valia, t.y. jei būčiau žemės ūkio ministras, patikrinčiau, kas realiai valdo valstybinius žirgynus – kokie žmonės sudaro jų valdybas. Vieną dieną jų narių reikėtų paklausti, ką jie per 10, o gal net 20 metų nuveikė žirgynų ir žirgininkystės labui? Kokius esminius sprendimus jie yra priėmę, gerinančius žirgininkystės padėtį Lietuvoje?
– Nemažai kalbama apie užsieniečių norą investuoti į Lietuvos žirgininkystę. Kuo užsieniečiams ji patraukli?
– Kai turėsime visas sąlygas ateiti investicijoms: hipodromus, totalizatorių, lenktynes, jie, be abejonės, atveš savo žirgus. Jeigu mūsų žirgai sėkmingai debiutuos Europos čempionatuose, jie pirks iš mūsų žirgus. Šiuo metu didžiausias investuotojas – Vidaras Bjerkelandas, Augustinų dvaro savininkas, turintis iš Norvegijos atsivežtą didelę kumelių bandą. Kitų tokio masto investuotojų Lietuvoje kol kas nėra.
– Kuo reikšmingas įstojimas į Europos ristūnų sąjungą (UET)? Kokios šio bendradarbiavimo perspektyvos? Ar įstojimo į šią organizaciją faktas keičia žirgininkystę globojančių institucijų požiūrį? Ar Lietuvos ristūnų sporto sąjunga yra pajėgi prisiimti bei vykdyti naujus įsipareigojimus, tenkančius dėl narystės UET? Kokie bendri projektai vykdomi „Cheval Francais“ ir Lietuvos ristūnų sporto asociacijos (LRSA)?
– UET atveria galimybes žirgų augintojams, vadeliotojams dalyvauti Europos čempionatuose, juose atstovauti Lietuvai. Žinoma, keliami aukšti reikalavimai, bet gerai atlikus namų darbus visi keliai atviri dalyvauti tarptautinėse varžybose, kurių vyksta daug, o laimėjimų sumos yra tikrai didelės.
LRSA vykdė penkerių metų projektą kartu su Prancūzijos žirgų augintojų bendrove „Cheval Francais“, siekdama įsigyti 60 veislinių kumelių. Prancūzai mums padarė didelę paslaugą, siūlydami žirgus, iš kurių išsirinkome tuos, kurių reikia. Šiemet iš 50 žirgų išsirinkome tik 10 geriausių. Lietuviai vieninteliai turi teisę juos perkant išbandyti take. Tai rodo pasitikėjimą mumis.
Prieš įstodami į UET deklaravome įsipareigojimų vykdymą. Vis dėlto yra klausimų, kuriuos reikia spręsti. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių UET keliamų uždavinių – žirgų identifikavimas bei dopingo kontrolė. Be to, turime nustatyti varžybų sistemą, t.y. jų saugumą, tinkamą teisėjų bei vadeliotojų parengimą, aprangą, inventorių. Beje, visa tai turi būti apdrausta.
UET deklaruoja pagrindines taisykles, kurių privalo laikytis kiekviena šalis narė.
– Lietuvoje gerai parengtų žirgininkystės specialistų, taip pat kvalifikuotų varžybų teisėjų poreikis jau dabar yra. Kokį jo augimą prognozuotumėte ateityje? Kas turėtų finansuoti jų mokymą? Kaip vertintumėte Alantos technologijos ir verslo mokyklos pavyzdį? Kita vertus, jaunimas taip pat nedega noru rinktis šias studijas. Kodėl taip yra? Kokiomis priemonėmis jį galima paraginti sieti savo gyvenimą su žirgininkyste?
– Šiuo metu labiausiai trūksta žirgų trenerių, arklininkų, šėrikų. Dabar Alantos technologijos ir verslo mokykla apsiėmė juos rengti. Tačiau man teko kalbėti su viena dėstytoja, kuri pareiškė: „Nesitikėkite, kad jie taps Jūsų darbuotojais.“ Manding, išvažiuos dirbti į užsienio žirgynus.
Nors labai trūksta trenerių, mes esame ES valstybė, tad tikrai netapsime kelių lietuvių vadeliotojų įkaitais – kviesime važnyčiotojus ir trenerius iš užsienio. Be to, iš Lietuvos darbo biržos esame gavę pažadą sudaryti visas sąlygas, kad specialistai iš Rytų atvažiuotų čia dirbti.
Jeigu Alantos technologijos ir verslo mokyklos direktorius pasiryžtų išdėstyti planus, savo mokslo viziją, galėtume tai aptarti, be to, pasiūlytume studentams atlikti praktiką pas mus. Tačiau mes neketiname laukti, kol tai įvyks, tad nutarėme patys mokyti žmones arklininkystės amato. Šiuo metu jau sudaryta 12 žmonių grupė, kuri vyks į Prancūziją mokytis teisėjavimo.
Jaunimą turėtų vilioti žirgininkystės perspektyvos – žymūs vadeliotojai ir treneriai uždirba išties daug, be to, jie gauna vadinamąjį sėkmės mokestį nuo laimėto prizo sumos.
– Kokias ristūnų žirgų atrankos šalies veislinei bandai problemas galėtumėte įvardyti?
– Kol kas apie tai net negalima pradėti kalbėti. Pirmiausia Lietuvoje reikia suformuoti gerą motininę ristūnų bandą.
Šiandien išties daug žmonių suvokia problemos mastą. Labai džiaugiuosi, kad Respublikinėje lenktyninių žirgų lygoje (RLŽL) pradėjo dirbti naujas direktorius puikus žirgininkystės specialistas Vidmantas Isoda. Manyčiau, kad neatidėliotina jo užduotis turėtų būti Lygos įskaitoje esančių kumelių inventorizacija. Jis turėtų patarti jų šeimininkams, ar šių kumelių palikuonys gali turėti ateitį. Be abejo, tai reikia padaryti ir LRSA. Reikėtų kompetentingos komisijos, atversiančios akis neturinčių ateities žirgų veisėjams, įsikišimo, kad jie pagaliau suvoktų, jog tiek gero, tiek prasto žirgo išlaikymo kaštai yra vienodi ir kad tik stipri selekcija gali suformuoti stiprią Lietuvos veislinių žirgų bandą.
Mums reikia ne tik kiekybės, didelio kumeliukų skaičiaus, bet ir kokybės. Tik tada žirgai garsins Lietuvos vardą. Užsibrėžiau tikslą, kad kai vyks Prix d‘Amerique taurė, virš Vinceno hipodromo Paryžiuje iškiltų Lietuvos vėliava.
– Kokia šiuo metu šalyje yra žirgų indentifikavimo padėtis?
– LRSA jau keletą metų atlieka DNR tyrimus ir identifikuoja žirgus, o RLŽL žada pradėti tai daryti nuo šių metų. Manyčiau, jog greitai dabartinės problemos bus išspręstos.
– Sartų lenktynės ne už kalnų...
– Praėjusiais metais su šių lenktynių organizatoriais VšĮ „Promo sportas“ ir UAB „Sartų žirgynas“ sutarėme susitikti po lenktynių ir išanalizuoti klaidas, kad kitais metais jos vyktų sklandžiai.
O klaidų išties buvo... Treneriai ir vadeliotojai išsakė nemažai pastabų, tačiau šiemet su manimi kalbėjosi tik vienas VšĮ „Promo sportas“ vadovų Darius Jonušis. Ir tai tepasiteiravo, kiek lenktynėms reikės pinigų bei pažadėjo po 10 dienų paskambinti. Bet jau praėjo pusantro mėnesio, o vis dar tylu.
Juk kvietimai visų šalių sporto asociacijoms į tokio masto tarptautinį renginį turi būti išsiųsti mažiausiai prieš du ar tris mėnesius iki jo, tačiau negalime to padaryti, nes iki šiol nežinome, kokie bus priziniai fondai. Tad kol kas negalime judėti pirmyn. Tikriausiai ir šiemet bus kaip visada. Deja. Tačiau Didžiosios vasaros lenktynės Utenos hipodrome pademonstruos visai kitą organizacinio darbo lygį.