Arvydas Juozaitis, neseniai Vilniuje pristatydamas savo knygą „Ryga – niekieno civilizacija“ paminėjo, mano galva, įdomų faktą: latviai nemini Žalgirio mūšio, kuriame sprendėsi Lietuvos ir Lenkijos valstybių ateitis. Jiems tas mūšis absoliučiai nieko nereiškia, nė vienas latvių leidinys, nė viena žiniasklaidos priemonė 600 metų Žalgirio mūšio metinėms neskyrė nė vienos eilutės.
Nelabai jie domėjosi ir Europos krepšinio čempionatu Lietuvoje. Vos viena Rygos kavinė transliavo rungtynes, o žiūrovai buvo daugiausia Rygos lietuviai.
Tai nėra priekaištas broliams latviams, kurie turi savo kultūrą ir istoriją, beje, glaudžiau susijusią su baltų vokiečiais nei su lietuviais. Tai, kas mums labai svarbu, jiems yra neverta dėmesio. Gali būti ir atvirkščiai - kas jiems yra labai svarbu, mes dažnai nepastebime. Todėl kad gėdingai mažai apie juos žinome ir per mažai bendraujame, ypač kultūros srityje.
Nesu girdėjęs per daugybę lietuviškų radijo ir TV kanalų populiarios šiuolaikinės latviškos dainos, nebent R.Paulo, atliekamą rusiškai. Jau nekalbant apie bendrus festivalius, filmų kūrybą ar kitus projektus.
Kokie mes skirtingi rodo kad ir šis pavyzdys. Nemažai latvių daliai svarbu pagerbti savo žuvusius karius bei kovų veteranus, kovojusius dviejose SS divizijose prieš Raudonąją armiją „Už laisvą Latviją“. O mes lyg ir didžiuojamės, kad vokiečiams nepavyko iš lietuvių sudaryti nė vienos SS divizijos, bet dažnai pamirštame pasakyti, kad apie dešimt tūkstančių lietuvių policininkų ir gausi lietuviška administracija nuoširdžiai talkino naciams. Latviai buvo aktyvesni vokiečių sąjungininkai, kariaudami fronte. Lietuviai daugiau laviravo ir baigiantis karui mažiau tikėjo vokiečiais. Gal todėl ir kare, ir po karo latviai daugiau nukraujavo.
Neseniai buvau vakarėlyje, kuriame su lietuviais dalyvavvo ir vienas Lenkijos europarlamentaras, buvęs artimas žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio komandos narys. Jis pripažino, kad lenkai Lietuvoje turi geriausias sąlygas iš visų gyvenančių užsienyje savo tautiečių, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl jie negali savo pavardžių rašyti lenkų kalba. Lietuviai Lenkijoje, jeigu tik labai nori, gali savo pavardes rašyti lietuviškai. Galiausiai jis pakėlė tostą „už brolius lietuvius“.
Prisiminiau, kad Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais tokius tostus buvo galima dažnai išgirsti tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje ar Krokuvoje iš iškilių lenkų politikų, kultūros ir meno žmonių. Kreipinys „broliai lietuviai“ nebuvo sugalvotas 20-ajame amžiuje. Jį geranoriškai lietuvių atžvilgiu nusiteikę lenkai prisiminė iš bendros Lietuvos Lenkijos valstybės laikų, kai lenkų bajorai į lietuvius bajorus kreipėsi „broliai lietuviai“. Tai buvo tuomet, kai Lietuva su Lenkija kartu kovojo ir Žalgirio lauke ir gindama savo rytines žemes ir 19-ojo amžiaus sukilimuose. Bet kad lietuviai sakytų „broliai lenkai“ niekada negirdėjau.
Tačiau apskrita, Lenkijoje yra daug palankiai nusiteikusiųjų lietuvių ir Lietuvos atžvilgiu. Kaip ir daug išlikusių ženklų, liudijančių Lietuvą ir lietuvius. Nekalbėsim apie Krokuvos universitetą, kur pirmieji lietuvių didikų vaikai siekė mokslo aukštumų, Wawelio pilį, kurioje ilsisi daug bendrų Lietuvos ir Lenkijos valdovų ar Žalgirio mūšio lauką bei S.Dariaus ir S.Girėno memorialą.
Jei užsuksit į Malborko [Marienburgas] plį, išvysite ne tik vieną didžiausių ir stipriausių Europos tvirtovių, priklausiusių kryžiuočiams. Sužinoję, kad esate iš Lietuvos, jums parodys ir celę, kurioje kalėjo mūsų kunigaikštis Kęstutis, paskui sugebėjęs iš ten pabėgti. O jei aplankysite Liubliną, išvysite Lietuvos aikštę [plac Litewski] ir rasite užrašą lietuvių kalba apie šią aikštę. Apsilankę Liublino pilyj, vienoje iš jos koplyčių galėsit pasigėrėti originaliais, tik ten išlikusiais, dviem 15-ojo amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos portretais.
Muziejuje galite pamatyti tai, ko dar neregėjo net Luvro lankytojai - vieną grsiausių ir brangiausių Leonardo da Vinci darbų „Mergaitė su šermuonėliu“. Šis paveikslas pirmą kartą šiemet buvo palikęs Krokuvą, kad būtų eksponuotas Berlyne Lenkijos pirmininkavimo ES proga. Tai buvo vieno paveikslo paroda, sutraukusi šimtus tūkstančių berlyniečių ir miesto svečių. Asmeniniu Ispanijos karaliaus prašymu lenkai sutiko padaryti dar vieną išimtį ir leido jį eksponuoti garsiame Prado muziejuje Madride. Įdomu, ar kada nors L.da Vinci “Mergaitė su šermuonėliu“ pamatys Vilnių? Norisi tikėti, kad taip.
Turėdami ne prastesnę istoriją nei Lenkija, europinio mąsto asmenybes, žavimės plėšikėliu Tadu Blinda ir išgalvotai personai paminėti jau antrą kartą metame lietuviškami kinui taip reikalingas lėšas į balą ir kvailiname Lietuvos visuomenę, užuot ją auklėjus ir švietus. Kodėl mums neateina į galvą pastatyti filmą apie M.K.Čiurlionį, V.Kudirką ar generolą J.Jasinskį?
Lenkai stato filmus apie istorines asmenybes, sukrėtusias jų šalį ar istorinius įvykius, kurie turėjo epochinę reikšmę Europai. Galbūt mes Lietuvoje pamatysim „Oskaru“ apdovanoto lenkų režisieriaus A.Wajdos kuriamą filmą apie L.Walęsą, kuris pakėlė lenkus į kovą prieš komunizmą ir Vilniuje pasirašė tarpvalstybinę sutartį su Lietuva. O gal net šiemet su didele sėkme Lenkijoje rodomą J.Hofmano filmą „Mūšis prie Varšuvos, 1920“ („Bitwa Warszawska, 1920“).
Šiame kare lenkai su ukrainiečiais sustabdė bolševikų veržimąsi į Europą, o tuo pačiu sudarė sąlygas atsispirti bolševizmui ir susikurti Lietuvos bei kitoms Vidurio Europos valstybėms. J.Pilsudkio, kilusio iš Lietuvos, vaidmenį atliko gerai lietuviams žinomas aktorius legenda D.Olbryschi.
Lenkiją lietuviams būtina geriau pažinti, nes didelė dalis Lietuvos istorijos yra Lenkijoje, o lenkų – Lietuvoje. Nuo to abi tautos gali tik praturtėti, jei žmonės vieni kitus sugebės gerbti ir vieni iš kitų mokytis.