Kad mūsų nepatrauktų atsakomybėn, turime pastebėti, kad visos šios pastabos nieko bendro su realybe neturi, personažai išgalvoti, ir pretenzijos dėl įžeistos garbės ir orumo nepriimsim. Bendrai, gal ne. Priimsim, ir paskelbsim irgi.
===
Gerbiamasis redaktoriau,
Viskas prasidėjo prieš metus, kai nupirkome Brežnevu kvepiančią įmonę. Kadangi joje dirbo 9 kartus daugiau žmonių nei reikia ir negalėjome jų visų sukišti pas save, tai persikėlėme pas juos.
Netikėjau, kad šiomis dienomis dar galima rasti UAB’ą, kurio vadovo kabinete ant sienos kabo Vytis. Ten, apvertus puodelį, paimtą iš servizo, skirto svečiams vaišinti, pamatai užrašą: “цена 5 кп.”. Ant kiekvieno kabineto durų – po lentelę su to skyriaus pavadinimu pvz., “pardavimų departamentas”, lyg kokioje TOP SECRET institucijoje. Tik po kurio laiko supratau, kad jos turbūt skirtos nelabai jau aplinkoje besigaudančiam 80-mečiui kolegai, kurį 9 val. ryte paveju laiptinėje bandantį įveikti pirmąsias laiptų pakopas, o 12 val. lėkdamas pietauti randu jau pribaiginėjantį 4-ojo aukšto paskutiniuosius laiptus.
Tiesa, radom ir inovacijų – nustebino konferencijų kabinete (taip jį vadinti reikalauja lentelė ant jo durų) rastas projektorius, kuris per metus buvo panaudotas 2 kartus – abu kai jį buvau pasiėmęs į namus kino vakarui su draugais.
Nuėmus keletą Grūto parkui jau tinkamų detalių dabar čia jaukiau. Bet neilgam.
Apsitrynus su naujais kolegom pradėjo lįsti jų tikrieji veidai, kurių negaliu pakęsti, o dar tiksliau pasakius, norėtųsi juos perpilti verdančiu aliejumi.
Tarp keleto tamsuolių radome vieną šviesų protą, bet Dieve padėk, kaip ji mane už***a. Tokia, ****, šaunuolė, tokia mat tvaju aktyvuolė, tokia visažinė, ir dar neišpasakyto paslaugumo. Dar nuo mokyklos laikų raupsais mane beria nuo tokių žmonių, tik tiek, kad mokykloj neturėjau vadovo ir galėdavau su pasimėgavimu naikinti juos (va ir dabar šį laišką rašau su ausinėmis, nes per Jos lojimą net savo minčių negirdžiu).
Pradėti, turbūt, reiktų nuo jos balso ir kalbėjimo tembro. Kai ji kalba, tai toks vaizdas, kad Belgrado “Partizan” fanas šaukia ant teisėjo.
Nėra nė dienos, kad ji neįsikištų į kieno nors pokalbį. Nesvarbu, kad temoje visiškai nesigaudo, bet ji visada turi ką pasakyti, ir **** nesvarbu ar kalbama – apie "Jawa" karbiuratorių ar apie vulkanines uolienas. O, neduok Dieve, kas nors ko nors paklaus (nebūtinai jos) tai neužsičiaups pusvalandį, berdama patarimus, rekomendacijas ir kitą naudingą informaciją.
Dar ji yra apdovanota puikiu situacijos matymu ir pasaulio suvokimu. Pvz., “Pamatysit, Putinas vėl bus Rusijos prezidentas”. O jau tarptautinių ir šiaip įmantrių žodžių arsenalas ir jų platus vartojimas! “Atsiųsiu oferį”, “meeting roomas”, “kas ant smoke’o?” ir dar 1000 kitų, kurių net pusės tikrosios reikšmės nesupranta.
Noras įsilieti į naują kolektyvą! Durnė net rūkyti pradėjo, kad tik kuo daugiau laiko praleistų su mumis. Dabar, ***, net parūkyti ramiai nebegalima. Trūksta tik, kad pimpalą dar prisisiūtų, kad galėtų eit į vyrų tualetą ir DAR DAUGIAU laiko praleistų su kolegomis.
Ne mažiau žudantis jos pomėgis sėdėti demotyvacijos portale ir garsiai komentuoti a***ienai gerus bajerius. Va ir šiandien jau vieną gavau – Soriukas vietoj Snoriuko.
Ypač pamėgo dalinti patarimus automobilio pirkimo klausimais, pati vos prieš kelis mėnesius klausinėjusi kokią mašina pirkti, o tada dar savo trigrašį įkiša kitas kolega. "Žiguli" jis prieš 8 metus iškeitė į "Audi 100". Kiekvieną rytą, visus 8 metus, stato į ta pačią vietą PO LANGAIS, nors galėtų geru 100 metrų pasistatyti arčiau įėjimo. Kad jau tema nukrypsta automobilių link, tai, anot jo: “gera mašina yra ta, kuri nedaug ryja, nerūdija ir priekiu vedama” – griobana SOTKĖ!
Ir išvis, viskas kas susiję su keturiais ratais ir pagaminta ne Vokietijoj, tai yra šūdas, nes, pvz., prancūzišką “nei paremontuosi, nei brangiai parduosi”, dar kitas jo mėgstamas rhyme’as “Reno, Pežo – vsio gavno čto kačejetsa na O”. Žmogus nesupranta, kad prie sugedusios mašinos nereikia kišti nagų, juk suskaudus apendicitui patys jo neišsioperuojam.
Dar vienas link suBrevikėjimo stumiantis ritualas – įmonės darbuotojų gimtadieniai. Negaliu pakęst gavęs eilinį laišką iš administratorės, jog šiandien kokios nors visų gerbiamos ir mylimos Anicetos gimtadienis ir renkama po 5 litus ant bukieto, vyno ir ant torto (kurį valgant BŪTINAI atsiras nors vienas dalbaj*bas, kuris pasakys “Mmmm kaip skanu, kaip jis vadinasi ir kur pirkai? O gal pats kepei?”, nors, b****, ant dėžutės didžiausias "Maxima" logotipas.
O čia jau puiki proga kitam dalbaj*bui savo kalambūrą rėžt – “Maxima" kepė”. Ir aišku, kad tortas bus TIRAMISU, nuo kurio jau krauju vemti norisi). Gal net ir sūrio žiurkėms užteks. Nei aš tos Anicetos pažįstu ir išvis per metus, praleistus šiame biure, su ja susidūriau, duok Dieve, du kartus – vienąkart vėluodamas į darbą vos mirtinai neprispaudžiau jos durimis, o kitąkart kai kažkam tualete netyčia išjungiau šviesą, išgirdau “Užimta”, supratau kad tai visų gerbiamoji ir mylimoji stumia lauk savo, visą biurą užsmirdinusius, namie krapatlyviai pagamintus pietus.
Ištrynęs laišką toliau sau dirbi, kol pro duris neįsiveržia šaunioji administratorė ir nepradeda išmušinėt pitakelių: “Na tai kas duos ant dovanos? Surinkau tik 70 Lt. Mažoka!”. B***, o per savo gimtadienį gavau ausines už 30 Lt, prie kurių tikrai nei Aniceta, nei šaunioji administratorė neprisidėjo, nors paties "Maximoje" keptą tortą abi lapnojo net springdamos.
Negaliu pakęst, kai ateini pas administratorę, paduodi jai lapus, paprašai juos nuskanuoti, o ji: “šokoladas…”, tipo suprask, kad čia bajeris, bet nepamiršk, kad bajeryje visada būna 80% tiesos. Ir taip, b***, kiekvieną mielą dieną, lyg jos darbo sutartyje ši motyvacija būtų išskirta atskiru punktu. Tada smegenis užlieja kraujas ir akyse greit prabėga vaizdas kaip pastvėręs skenerį, daužau juo jai per galvą rėkdamas “suka, tavo toks darbas, tai ir dirbk jį neišsi**sinėjus”.
Labai gaila, kad vadovas viso to neleidžia man tiesiai į akis jiems pasakyti, bet išauš ta diena kai aš kvatosiuos stovėdamas jų visų kraujo klane, oi išauš.
-
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje „Protokolai“