Patinka tai, ką daro
Žvelgiant į smagiai šurmuliuojantį jaunų žmonių iš įvairių Lietuvos regionų būrelį, susirinkusį į finalinį projekto varžytuvių etapą sostinėje, buvo akivaizdu: jiems patinka tai, ką daro, ir entuziazmas liete liejasi.
Argi kitaip vargtų keturias valandas orkaitėje kepdami kiaulės galvą, ruošdami sudėtingą proginį kepinį – bobą, gamindami kumpį duonoje, savaitę raugintų burokėlius „Rasalynei“, ar kelias dienas plušėtų ruošdami „Antaninę“ girą ar avižinį kisielių?
Nustebino, kad tarp pasirinkusiųjų virėjo profesiją tiek daug šaunių vaikinų, nė kiek nenusileidžiančių merginoms. Jie taip „skaniai“ pasakojo apie savo ruoštus valgius, patarė, kokį patiekalą užkąsti agurkėliais, o kurį paskaninti krienais, kad negalėjai susilaikyti neparagavęs.
O kur dar išmonės kupini patiekalų pristatymai, kuriuose kulinarinis paveldas susipynė su papročiais, tradicijomis. Sužinojome, kad Joniškio krašte uogienė vadinama zapka, žemaičiai verda ne šaltieną, o kuošalieną, dzūkai kepa grikių babką. Suvalkiečiams žagarėliai – auselės.
Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokyklos komanda surengė nuotaikingą vaidinimą, supažindinusį su kuchanais. Šie traškūs blynai buvo kepami prieš vakarones. Jaunimas pasisiūdavo jiems specialius drobinius krepšelius. Bernai mergas jais viliodavę šokti.
Plungės technologijų ir verslo mokyklos komanda nustebino teatralizuotu pasirodymu, pasakojusiu apie žemaitiškas krikštynų tradicijas, vaišino krikštynų valgiais – kūmo pyragu bei gira. Pristatyta ir šia proga Plungės krašte dažnai kepama boba, sotusis „lašininskis“.
Ieškojo originalių receptų
Alantiškiai apie „Antaninę“ girą, tikrai unikalų šio krašto gėrimą, porino, kad jis gaminamas tik kartą metuose, rugsėjį, kai sunoksta šios veislės obuoliai. O geriamas rugsėjo pabaigoje, per šv. Mato šventę.
Projekto dalyviai tikino, kad autentiškų receptų jiems teko ieškoti ir tolimuose kaimuose. Patyrusios šeimininkės noriai dalijosi su jaunuoliais patirtimi, įgūdžiais, negailėjo patarimų. Kai kurie valgiai būsimiesiems virėjams pažįstami nuo pat vaikystės.
„Tokias bandeles dažnai kepa mano močiutė. Niekuomet neatsibosta, nes įdarų gali būti įvairiausių. Bandelės tinka ir prie arbatos, ir prie sriubos vietoje duonos, ir prie alaus“, – aiškino Joniškio žemės ūkio mokyklos moksleivė Danguolė Dailidytė.
Zanavykų kulinarinį paveldą pristačiusios merginos iš Kudirkos Naumiesčio varškės sūrį slėgti mokėsi iš vienos senutės. Jos patartos papuošė rūtų šakele. Moteris pasidalijo ir dar vienu receptu – virtinukų su varške, pagardinta rūtomis, tomis pačiomis, kurios žaliuoja darželiuose.
Kretingos technologijos ir verslo mokyklos moksleivės dalijosi patirtimi, kaip kepė kiaulės galvą. Svarbu ausis folija apvynioti, kad nenusviltų. Liežuvis išverdamas atskirai, o paskui sugrąžinamas į vietą. Komisija gyrė komandą už papuošimus – iš juodųjų ridikų susuktas rožes.
Lietuvis laimingas, kai sotus
Vienas iš projekto, kurį įgyvendino Lietuvos jaunimo turizmo centras, iniciatorių – Kulinarijos paveldo fondas. „Viso pasaulio kultūros atsigręžia į kulinarinį paveldą – ir Filipinuose, ir Šiaurės Ašigalyje, – tikino Birutė Imbrasienė, Kulinarijos paveldo fondo direktorė. – Džiugu, kad jaunimas nepaniekino lietuviškų valgio ruošimo tradicijų, papročių, nepabijojo jų populiarinti. Tai dar virpa mūsų širdyse, dar gyva. Neužgniaužkime šio jausmo. Sakoma, kad lietuvis laimingas – kai sotus, ypač kai pats gamina, ką valgys.“
Fondo vadovė įsitikinusi, kad lietuvių etninėje kultūroje kulinarinis paveldas užima svarbią vietą. Turime atgaivinti iš kartos į kartą perduodamą patirtį, įgūdžius, istoriškai susiformavusias tradicijas, nes jos atskleidžia mūsų tautos veidą, savitumą.
Tradicinių valgių nebūtina turėti ant stalo kiekvieną dieną, bet per didžiąsias kalendorines šventes jų užmiršti nevalia. „Šventė lietuviui svarbi tiek, kiek jis jai ruošiasi. Jei viską supirksime prekybos centre, dalies šventės prasmės nebeliks“, – aiškino B. Imbrasienė.
Pasak Lietuvių liaudies kultūros centro Folkloro poskyrio vedėjos Jūratės Šemetaitės, tradiciją susėsti už stalo turime puoselėti, nes ji vienija šeimą, bendruomenę. „Tegu visa šeima prie stalo šiandien susirenka tik kartą ar kelis per metus, tai labai daug jai duoda“, – pritarė B. Imbrasienė.
„Smagu, kad jaunimas šneka tarmiškai, gamina tradicinius valgius ir puikiai jaučiasi. Tikiuosi, kad tapę kavinių, restoranų savininkais ar darbuotojais jų valgiaraščiuose ras vietos ir tradiciniams virtuvės patiekalams“, – vylėsi J. Šemetaitė.
Išrinkti geriausieji
Projekto „Lietuvos kulinarinio ir etninio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas“ varžytuvių nugalėtojų diplomas iškeliavo į Alantos technologijos ir verslo mokyklą. Alantiškiai ruošė šventinius patiekalus – kumpį, keptą duonos kepale, kimštą kiaulės koją ir „Antaninę“ girą.
Antroji vieta teko Dzūkijos kulinarinį paveldą – grikių bobą, „Rasalynę“ ir avižų kisielių – pristačiusiai Alytaus profesinio rengimo centro paslaugų verslo skyriaus komandai.
Trečiojo laipsnio diplomu apdovanota Kretingos technologijų ir verslo mokyklos komanda, iškepusi kiaulės galvą ir kojas bei prikimšusi kiaulienos dešrelių su troškintais kopūstais.
Paskatinamuosius prizus įsteigė ir „Šeimininkės“ redakcija. Mūsų savaitraščio metines prenumeratas išsivežė Plungės technologijų ir verslo mokyklos atstovai, sužavėję puikiu savo krašto tradicijų bei autentiškų patiekalų pristatymu bei Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus komanda, kurios desertui – auselėms – nebuvo lygių...
Kulinarijos paveldo fondas paskatino Joniškio žemės ūkio mokyklos komandą. B. Imbrasienė įteikė jai nagingo kubiliukų ir statinaičių meistro pagamintą drebulinę sviestamušę su kleviniu kotu. Kodėl kleviniu? Ogi kad sviestas neliptų.