Prisipažinsiu, man iki šiol kažkaip pavykdavo išvengti visų premijų ir apdovanojimų, mat visuomet stengiausi, kad mano darbai patiktų ne kitiems, o man pačiam. Gal todėl visokiuose konkursuose būdavau vis antras ar trečias. Net susitaikiau su tuo, kad neturiu karminio ryšio su premijomis. Buvau tikras, kad sėkmė mane aplenks ir šį sykį.
Tačiau įvyko stebuklas! Naujiena užklupo kaip griausmas iš giedro dangaus. Buvau priblokštas. Pajutau baisią sumaištį. Net kilo įtarimas, kad tai humoras. Tad nenuostabu, jog šią netikėtą žinią pasitikau keturiomis ašaromis. Tada kaip reikiant apsižliumbiau. Nukritau be sąmonės ir gulėjau dvi valandas. Prasimerkęs pagalvojau, kad jau amen! Tačiau labai greitai nusiraminau, nes joga moko ramiai priimti ir gerus, ir blogus dalykus.
Turiu pripažinti, kad dar nelabai įsijaučiau į laureato vaidmenį, todėl kol kas santūriai žvelgiu į šį įvertinimą – mokausi neverkti praradęs ir nesidžiaugti gavęs. Juolab jaučiu, kad gal ir nelabai esu vertas šios premijos, nes nemanau, jog esu geresnis menininkas už kitus šiemet pristatytus kolegas, taip pat ir už tuos, kurie mirė per jauni, kad galėtų pretenduoti į šį apdovanojimą, nors tikrai buvo jo verti. Pasakysiu tiesiai – aš geriausias iš blogiausių ir blogiausias iš geriausių.
Iš tikrųjų Nacionalinė premija yra tam tikra našta. Jos skyrimas turi ir neigiamų pasekmių. Juk galbūt kas nors manęs nelaiko vertu, galbūt kam nors nemalonu, kad ji skirta man? Tačiau nemanykite, kad laukiau tos premijos drebėdamas iš nekantrumo ir kad svajojau apie situaciją, apdainuotą „Internacionale“: „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Anaiptol. Galbūt niekas tuo nepatikės, bet man atrodė beprasmiška net kelti mano kandidatūrą.
Todėl noriu atsakingai pareikšti, kad ši premija – tai ne tiek mano, kiek lietuvių eseistų cecho pergalė. Savo sėkmę priimu ir kaip visų tekstilininkų sėkmę. Labai džiaugiuosi, kad ne tik aš, bet ir fotografija prasibrovė į meno Olimpą, kad ne tik aš, bet ir vertėjai pradėti laikyti svarbiais žmonėmis. Ir kad atkreiptas dėmesys į menotyrininko profesijos vertę kultūros raidai. Žodžiu, į šią premiją žiūriu kaip į tam tikrą paminklą visoms represijų aukoms.
Šiuo požiūriu apdovanojimas man – didelė garbė. Turiu pasakyti, kad tam tikra prasme labai vertinu tiek šią premiją, tiek ir tuos, kurie ją man skyrė. Juk žinote, kad visas premijas, vienaip ar kitaip, skiria kolegos, o, kaip sakė Sigitas Geda, kai savi duoda, visada malonu. Galų gale, galime koketuoti, kiek tik norime, bet juk visi dirbame tam, kad būtume pastebėti ir įvertinti. Juk darbo įvertinimas – tai patvirtinimas, kad gyvenimas praėjo ne veltui.
Žinoma, jaunesniems įvairios premijos greičiausiai būna linksmesnės. Štai ir manęs daug kas klausia, ar šio apdovanojimo nelaikau gražia dovana garbaus jubiliejaus proga? Noriu tikėtis, kad tai visiškai atsitiktinis sutapimas. Net truputį gaila, kad tai sutapo.
Tačiau gal tai ir ne didžiausia bėda. Daug blogiau, kad, kaip rašė Ivanas Turgenevas, per vėlai atėjusi laimė – labai liūdnas dalykas, nes ji atima galimybę keikti ir burnoti likimą. Bet paburnosiu. Aš iš tiesų jaučiausi pažemintas taip ilgai stovėdamas eilėje prie premijos ir kasmet iš naujo laikydamas egzaminą kaip koks mokinukas.
Mano giliu įsitikinimu, garbaus amžiaus pripažintų kūrėjų nereikėtų žeminti dalyvavimu įvairiuose konkursuose. Tokiems menininkams be konkurso turėtų būti teikiamas kitoks apdovanojimas – už viso gyvenimo nuopelnus. Pavyzdžiui, koks nors solidus ordinas su renta iki gyvos galvos kaip Prancūzijoje.
Kol taip nėra, darau tai, kuo tikiu. Turiu kelią ir einu. Sąmoningai stengiuosi nepasiduoti destrukcijai, kuri užtvindė mūsų gyvenimą. Kurti visada stengiausi kuo geriau. Nežinau, ar po premijos galėsiu kurti dar geriau, bet stengsiuosi. Kita vertus, jeigu pradėčiau apsimetinėti kūryboje, nieko iš to neišeitų.
Taigi šiek tiek liūdna, kad nuo apdovanojimų kūryba nepagerėja. Ji vis apie tą patį – man medis yra amžina paslaptis, pilna apibendrinimų, poezijos, subtilumo. Betgi juk ir keturiose evangelijose rašoma apie tą patį. Kodėl evangelijos yra keturios? Todėl, kad taip geriau atskleidžiami niuansai. Juk mes visada kalbame apie tuos pačius dalykus. Apie pinigus.
Juk Nacionalinė premija – tai garbė ir pinigai. Tai lyg dvigubas pagrindas po kojomis – psichologinis ir finansinis. Psichologinis todėl, kad kažkas įvertina kūrinius, apie kuriuos pats galvoji, kad gal jie nieko verti. O finansinis dėl to, kad už ilgametį darbą gauni savotišką atlyginimą, prilygstantį televizijos žvaigždutės mėnesio uždarbiui.
Kita vertus, turiu džiaugtis ir tuo, nes pažįstu daug gerų menininkų, kurie negavo jokios premijos. Nors pinigai kiekvienam praverčia, bet šiuo atveju ne materialiniai dalykai svarbiausi. Daug svarbesnė laisvė keliauti ten, kur, be premijos, keliautum už paskutinius savo pinigus. Mane traukia nežinomybė, rizika – ten, kur sunkiausia.
Štai prieš dvi savaites pirmą kartą buvau prie Medvėgalio. Atsidūriau ypač svarbių įvykių verpete – supratau, kad dar labai daug ko nesu matęs. Man, turinčiam daug žinių apie Lietuvos valstybingumo raidą, istoriją, atrodė, kad nekreipti dėmesio į tuos svarbius įvykius yra nuodėmė.
Aš, žinoma, džiaugiuosi, kad realizavau pašaukimą savame krašte. Juk brangiausias dalykas, kai tave myli ir vertina gimtojoje šalyje. Jei visada turėčiau tiek darbo, kiek pastaraisiais mėnesiais, likčiau Lietuvoje nedvejodamas. Deja, tvarios ateities nematau. Bet būtų gerai, kad čia ir toliau liktų žmonių, dirbančių Lietuvos kultūrai. O aš dabar ramiai galiu pradėti naują etapą.
Tiesa, prieš tai reikės pasisiūdinti kostiumą iškilmingai ceremonijai. Tada tikrai viskas bus padaryta. Galėsiu bimbinėti...
P.S. Nesu toks, kokį mane mato kiti ir kaip aš save pateikiu. Nevertėtų manęs tapatinti su mano herojais.
P.P.S. Išskyrus jungtukus ir kiek sudėtingesnes jungiamąsias konstrukcijas, tokias kaip „kita vertus“, „šiuo požiūriu“, „žinoma“ ir pan., šis tekstas sulipdytas tik iš Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų autentiškų citatų, kurios buvo viešai paskelbtos dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2000-2011 metais.
Šių eilučių autoriui vien dėl įtaigumo kai kur teko pakeisti laureatų pasakytų žodžių giminę, laiką ar linksnį.
Didžiausia jo nuodėmė – sakinys „tačiau gal tai ir ne didžiausia bėda“, kuris buvo pavartotas kaip pati sudėtingiausia jungiamoji konstrukcija visame tekste.