Valdžia pagrūmojo – jei tvarkdariai pagaus pirmą kartą, išmaldos prašytoją ir duodantįjį įspės. Pačiups antrą kartą – abu gaus 10 litų baudą, už trečią kartą – 20 litų bauda. O jei elgetos ir jiems gailestingi miestiečiai toliau nepaklus įstatymui, jie bus baudžiami net iki 2 tūkst. litų bauda.
Iš sostinės valdžios rūmų atkeliavo paaiškinimas, kad baudos padės elgetoms atsitiesti. Jie visi ims gyventi dorai.
Bet tokie užmojai sukėlė ir daug klausimų. Ar tvarkdariai bus negailestingi ir tiems, kurie litą padės šalia elgetos, neįsprausdami pinigo nelaimėliui į purviną delną? Ar draudžiama bėdžiui paaukoti maisto? Ar už pinigų skolinimą gatvėje sargai taip pat baus? Buvo net tokių, kurie sostinės vadovams patarė bijoti Dievo.
Taip, šlovingajam Vilniui elgetos – rakštis. Ir senais laikais tokių buvo. Bet tada vargšų reikalai buvo tvarkomi kitaip. Antai 1636-aisiais Vilniaus vaitas, magistratas ir net pats karalius Vladislovas IV Vaza pasirašė elgetų brolijos statutą. Jame buvo aiškiai išdėstyta, kas galima varguoliams, ko ne.
Nuo tų laikų elgetos kartą per mėnesį rengdavo sueigas, o iš kiekvieno brolijos nario rinkdavo po grašį mokesčio.
Buvo surašytas visų gatvės elgetų sąrašas, išrinkti vyresnieji. Darbingi neturėjo teisės elgetauti, atvykėliai irgi neturėjo teisės Vilniuje tiesti rankos, kol neprisistatydavo vyresniesiems. Draudžiama buvo dainuoti nepadorias dainas, o moterims voliotis gatvėse.
Turėtų pasiskaityti šį elgetų brolijos statutą dabartiniai Vilniaus vadovai. O jeigu panašų nūnai sukurpus? Brūkšt ant jo prezidentė parašą, čirkšt – įkūrė elgetų profesinę sąjungą, sudarė visų sąrašą. Viskas tvarkinga, civilizuota. Ir miesto iždas keliais elgetų mokamais litais papilnėtų. Juk jau nuo senų laikų buvo aišku, kad vien draudimais nieko nepasieksi.