K.Girnius rašo: „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei reikėtų paskelbti boikotą. Politikams derėtų neduoti išskirtinių interviu, nedalyvauti televizijos laidose, neskelbti straipsnių internete, nebendrauti su odioziniais žurnalistais. Kultūros veikėjams ir kitiems viešiems asmenims reikėtų atsiriboti nuo šio dienraščio. Vyriausybė, premjeras ir valdančioji dauguma turėtų duoti toną boikotui.“
Kaip ir daugelis piliečių, Lietuvos žiniasklaidą vertinu kritiškai, tarp jų - ir savo paties rašinius, bet akcijos, panašios į šio apžvalgininko skatinamą boikotą, pagalbon kviečiant net valstybę, nieko kito, išskyrus visuomenės skaldymą, neduoda.
Gaila, kad tokius žodžius tenka girdėti iš demokratinių nuostatų žmogaus lūpų.
Visuotiniai smerkimai ir atsiribojimai atkurtoje Lietuvos valstybėje nėra nauji. Pamenu, kaip nepakanta politikų ir visuomenės sluoksniuose buvo telkiama „Respublikos“ laikraščio atžvilgiu, nes šis pašaipiai rašė apie Sąjūdžio vadovus.
Pats buvau svarstomas konservatorių partijoje už apsilankymą V.Tomkaus organizuotame redakcijos vakarėlyje - priėmime. Galbūt tame vakarėlyje būčiau ir nedalyvavęs, bet išgirdęs draudimą, specialiai nuėjau.
Nes kam tada visos mūsų kovos už žodžio laisvę ir demokratiją? Kad į nepriklausomą valstybę persitemptume kitomis spalvomis padažytą netoleranciją, veidmainiavimą ir neapykantą?
K.Girniaus kvietimas yra žingsnis atgal į tuos bjaurius laikus. Pagaliau, ar kvietimo autorius tiki, kad taip ir įvyks, kaip norima? Jau antrą dieną po K.Girniaus teksto paskelbimo V.Landsbergis nuėjo į „Lietuvos ryto“ televizijos laidą. Ačiū Dievui, Lietuvoje ne politikai sprendžia, kur jiems dalyvauti, bet žiniasklaida nusprendžia, ką kviesti.
Per daugelį metų esame išmokę atskirti, kokia tikroji prasmė slypi už afišuojamų akcijų. Ir šiuo atveju, ko gero, ne cituojami keli „Lietuvos ryto“ publikacijų atvejai kelia „šventą pasipiktinimą“.
Prasidėjus rinkimų kampanijai akivaizdu, jog „Lietuvos rytas“ yra vienintelis kritiškas valdžios veiksmams laikraštis. Kol laikraštis kritikavo socialdemokratus, visuomeninė televizija R.Valatką kviesdavosi į publicistines laidas tris kartus per dieną.
Dabar laikraštis esąs bulvarinis, tendencingas, nesivadovaujantis socialistinės kritikos principu - tik kartais pastebėti vis dar pasitaikančius trūkumus.
K.Girnius net siūlo būdą, kaip išvengti aštrėjančios kritikos valdžios atžvilgiu - jeigu intelektualai boikotuotų dienraštį, jam liktų rašyti vien pramogų temomis, kas vieną dieną visiems pabostų ir leidinys sunyktų.
Mano manymu, jeigu politikai ir inteligentija pradėtų rimtai ignoruoti kokį nors leidinį, protestas neaplenktų ir to leidinio, kuriame pats K.Girnius spausdinasi.
Yra dar viena aplinkybė, kuri kelia nerimą ne vien K.Girniui. Tai stiprėjanti prezidentės kritika. Tradiciškai valstybės prezidentai, išskyrus R.Paksą, spaudos mažai liečiami. R.Paksas į kritiką nekreipė dėmesio, nes pasikliovė išpranašautu likimu apie dvi prezidentines kadencijas ir per apkaltos įkarštį vis tiek gabenosi baldus į Turniškes.
D.Grybauskaitė nėra abejinga kritikai, nors stengiasi tiesiogiai to ir neparodyti. Kita vertus, didėja susidomėjimas pačiu prezidentės asmeniu ir politologų bendruomenėje. Natūralu juk klausti, kas yra tas žmogus, kuris lengva ranka lemia kitų likimus ir siūlo labiau nei abejotinus sprendimus. Paskutinis ryškiausias pavyzdys - partijų finansavimas.
Kokių prezidentės charakterio savybių tie sprendimai nulemti? Kokios yra valstybės vadovės pažiūros? Ko galima iš jos tikėtis ateityje? Pagaliau, iki šiol nėra net detalesnės D.Grybauskaitės biografijos.
Nei A.Brazausko, nei V.Adamkaus to niekas neklausinėjo ir neprašė kai kurių gyvenimo faktų paaiškinimo. Politinė A.Brazausko biografija buvo visiems matoma ir suprantama, asmeninė - nuplaukė į „gyvenimo būdo“ puslapius. V.Adamkaus biografija domėjosi tik Maskva. Lietuvos piliečiams ji buvo žinoma.
Pavyzdžiui, man iki šiol kyla daug klausimų dėl D.Grybauskaitės darbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Būsimai prezidentei, komunistų partijos narei nuo 1979 metų, pagal esamus archyve dokumentus paskutinis atlyginimas išmokėtas 1990-ųjų birželio 19-ąją.
Atgimimo laikotarpiu D.Grybauskaitė rūpinasi moksline ir pedagogine karjera, o 1990 m. vasario 8 d. dokumente nurodomos jos užimamos aukštos mokyklos tarybos mokslinės sekretorės pareigos. 1990 m. balandžio 2-ąją ji rašo pareiškimą išleisti atostogų iki 1990 m. gegužės 4-osios.
Šiaip šie faktai nėra išskirtiniai. Tačiau gerai prisimenu sąjūdietiškas aistras, susijusias su šia mokslo įstaiga, kuri savo tikrąjį veidą parodė vadovavimą perėmus M.Burokevičiaus partijai.
Kita vertus, D.Grybauskaitės lūkuriavimas didelės nuostabos nekelia - anuo metu buvo daug žmonių, kurie laukė, kas atsitiks su Sąjūdžiu ir jo atkurta Nepriklausomybe.
Todėl tai, kad domiuosi prezidentės biografija, nėra noras įgelti jai ar sukurti neigiamą jos portretą. Kasmet Kovo 11-ąją Seime paskelbiama, jog į salę įeina Lietuvos Respublikos Prezidentas. Visi atsistojame. Iš pagarbos prezidento institucijai. Bet man nors po rinkimų norisi sužinoti, kas tai institucijai dabar atstovauja.