Daugelis piktinosi ne tiek neatsakingais biržos prekeiviu prisistatančio avantiūristo pareiškimais, kiek tuo, kad jis įžūliai drebia tiesiai į akis tai, apie ką dabar galvoja daugelis.
Europos Sąjunga, tokia, kokią ją regėjo jos kūrėjai, vienaip ar kitaip priėjo liepto galą. Euro zonos ir visos ES ateitis skendi migloje, o Bendrijos šalių ekonomika, regis, bet kada gali nusiristi į dar vieną sunkmečio liūną.
Ne ką gražesnės prognozės piešiamos ir JAV bei iš esmės visai grupei valstybių, kurias sutartinai vadiname Vakarais.
Jų lyderiams karštligiškai ieškant išeičių, net ir pačių drastiškiausių, verta ne tik griebtis už galvos ir mąstyti, kas laukia euro, mūsų pinigų, ekonomikos, bet ir pakelti akis. Mat ten, kur pakvimpa mirtimi, ratus ima sukti maitvanagiai.
Nieko naujo, Vakarai išgyveno ne vieną krizių ir pakilimų laikotarpį. Bet kaskart susidūrus su naujais visuotinio nesaugumo, neaiškumo ir chaoso išbandymais atsirasdavo tretieji žaidėjai. Tūnantys šešėlyje, bet visuomet šnopuojantys į nugarą. Laukiantys savo valandos.
Jie, perfrazavus A.Rastani, taip pat svajojo apie naują krizę Vakaruose, kad galėtų pasinaudoti savo proga. Kas tie jie?
Toli dairytis nereikia, mat tai – mūsų kaimynai. Suprantama, kalbu apie Rusiją.
Tik nereikia apsigauti – anoks čia tuščias bauginimas dar viena meškos keliama grėsme. Vis dėlto ne paslaptis, jog Maskva visuomet siekė, kad kuo didesnė Vakarų dalis priklausytų jai ar jos įtakos sferai.
Visų Rusijos valdovų logika buvo ir yra elementari: kuo Vakarai silpnesni, kuo labiau sąjunginiais, ekonominiais ar kitokiais ryšiais priklausomi nuo Kremliaus, tuo jam geriau.
Be to, stiprios, nenuolaidžiaujančios ir špygą ideologiniam priešui – Vakarams drąsiai rodančios Rusijos įvaizdis iki šiol ypač patinka jos gyventojams. O kada jį geriau parodyti, jeigu ne prieš rinkimus?
Būtent tokią priežastį – Rusijos parlamento rinkimus nurodė daugelis ekspertų, komentuodami pastaruoju metu sugriežtėjusį Kremliaus toną Vakarų atžvilgiu. Bet ar išties vien rinkimais galima paaiškinti vis ryškėjančią Rusijos poziciją silpstančių Vakarų akivaizdoje?
Pastaruoju metu iš Maskvos viena po kitos driokstelėjo informacinės bombos. Kelerius metus iš mirties taško taip ir nepajudėjusias derybas dėl JAV ir NATO kuriamo raketinės gynybos skydo Kremlius nutarė sabotuoti sau įprastu stiliumi – šantažu.
Nors tiek Rusijos, tiek NATO ekspertai pripažįsta, kad kuriamas RG skydas realiai nekelia strateginės grėsmės Rusijai, ji nuolatos mėgsta priminti, esą yra priešingai.
Ir baugina: jei jūs kursite skydą be mūsų, mes į raketinės gynybos objektus Europoje nutaikysime savo raketas.
Tai šią savaitę aiškiai pakartojo Rusijos prezidentas D.Medvedevas. Tokie švaistymaisi skambiais pareiškimais – tarsi nieko naujo, tačiau, skirtingai nei anksčiau, Rusija ėmėsi aktyvesnių veiksmų.
Antai Baltijos bei kitų NATO šalių žvalgyba jau kelerius metus su nerimu stebi suaktyvėjusią Rusijos karinės galios veiklą prie jos vakarinių sienų.
Stiprinama karinė ir, svarbiausia, puolamoji ginkluotė, tuo pat metu švaistantis pareiškimais apie būtinybę stiprinti savo gynybą nuo menamų RG sistemos keliamų grėsmių.
Be to, Pakistanui šią savaitę uždarius sieną su Afganistanu ir taip atkirtus vieną iš dviejų gyvybiškai svarbių NATO karinio tranzito gijų, antrąją užsimojo užverti ne kas kitas, o Rusija. Šantažuodama dėl to paties RG skydo. Kam visa tai daroma?
Juk Rusija žino ir nesyk patyrė, kad šantažo žaidimą su Vakarais žaisti yra pavojinga, o pastaraisiais metais Kremlius netgi turėjo kelis sykius gėdingai nusileisti Vakarų spaudimui. Bet ar tai truks ilgai?
Atsakymų būtų galima ieškoti prieš 8 dešimtmečius, mat praeities dvelksmas Kremliuje – kaip niekada sustiprėjęs.
Lyg tyčia Rusijos užsienio reikalų ministerija neseniai išspausdino gūdžius sovietinius laikus menantį dokumentą, kuriame teisinama sovietinė Baltijos šalių okupacija. Dokumentas kone žodis į žodį primena stalinistinės propagandos šedevrus.
O juk juose prieš 8 dešimtmečius taip pat buvo kalbama ir apie būtinybę stiprinti vakarines sienas, ir apie nedraugiškai nusiteikusius kaimynus. Europoje tada lyg tyčia siautė panaši į dabartinę ekonominė krizė. Sąjungos iro ir subyrėjo, kol likome vieni.
Akylesni jau tuomet perspėjo – taika, kuria visi taip norėjo tikėti, nebus amžina. Ir buvo teisūs, mat Maskva sulaukė savo valandos ir suirute Europoje 4-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį pasinaudojo kuo puikiausiai.
Dabar baugindama dėl kitų priežasčių, tačiau priemonės ir taktika naudojamos panašiai. Niekas nesikeičia – norime to ar ne, jei ne šiandien, tai rytoj, bet esame Rusijos interesų zonoje, į kurią buvo ir tebėra nukreiptas jos žvilgsnis.
Kodėl? Nes Rusijoje – rinkimai, kurių baigtis, pripažinkime, žinoma jau iš anksto? Vargu ar tik tai. Tačiau ar per rūpesčius Vakaruose nepražiopsosime naujos audros Rytuose, kuri galbūt dar tik tvenkiasi?