Noriu pabrėžti, kad neturiu nieko prieš plastines grožio operacijas, ypač kai kalbama apie defektų taisymus. Tačiau pastaruoju metu taip išpopuliarėjusios „grožio misijos“ ir kiti panašūs televizijos projektai man kelia siaubą.
Pirmiausia - dėl kuriamos laimingo gyvenimo iliuzijos. Ji nusisiurbė riebalus, dėl kurių vyras jau buvo pradėjęs eiti į kairę, ir jos gyvenimas pasikeitė iš esmės. Ji pradėjo šypsotis, pasitikėti savimi, jos netikėlis palaidūnas sutuoktinis sugrįžo į šeimą ir... amerikietiška svajonė išsipildė! Vargšė užguita kaimo moterėlė tapo karaliene.
Ypač mane žavi šių laidų kulminacija – tas momentas, kai visiškai pasikeitusi projekto herojė pasirodo savo artimiesiems. Kaip širdį kirbina tas šeimyniškių klyksmas. Giminės, artimieji, vaikai, šunys apakę stebi savo naująją moterį, ir verkia, verkia, verkia. Sutikite, to klyksmo apogėjuje ir jūs norėtumėte pasikeisti vietomis su laidos heroje.
Teisingai, taip ir turėtumėte jaustis, nes toks yra šių projektų tikslas. Jie - kaip ir bet kuri kremo ar lūpų blizgesio reklama - ne mažas gamtos klaideles taiso jūsų veide. Jie parduoda svajonę. Viso gyvenimo moters svajonę.
Toliau laidoje rodomi pasikūkčiojančių artimųjų interviu, kokie laimingi jie tapo ir kaip didžiuojasi savo moterimi, mama, seserimi. Žiūriu išpūtusi akis, kaip vaikai apsalę vapa, kad pagaliau jų mama tapo gražesnė. Ar net šeimoje žmogus yra vertinamas pagal riebalinių rinkių skaičių ant liemens (t.y. jų nebuvimą)? Ar tie vaikeliai anksčiau nesididžiavo savo mama? Ir negi jie tikrai nuoširdžiai tiki, kad momentinės laimės pagauta mama dabar visada pasitikės savimi ir bus ta išsvajota karalienė?
Deja, deja. Botulinas veiduką papučia viso labo metams. Po to reikalinga nauja injekcija. Ar moteriškė iš rajono turės pakankamai lėšų palaikyti savo naująjį įvaizdį? O kaip su stilistų parinktais drabužėliais ir keliolikos centimetrų „batais-žudikais“? Ar dabar naujoji ponia nė dienai nepames savo naujojo įvaizdžio?
Net nedrįsiu ginčytis, kad kiekviena moteris labai nori pasijausti tikra karaliene. O ką tai reiškia psichologine prasme? Būti karaliene reiškia pasitikėti savimi, jaustis svarbiai, mylimai ir, be abejo, būti laimingai.
Klausimas toks – ar tikrai būtina tapti kitu žmogumi, kad galėtum taip jaustis?
Suprantama, sugebėti jausti gyvenimo pilnatvę turint celiulitą tikrai labai sudėtinga, bet gal vis dėlto įmanoma? O gal gultis po skalpeliu ir pjaustyti savęs neverta, jei vyras laiku negrįžta namo? Ir vaikų meilę bei pagarbą galbūt galima užsitarnauti kitais būdais? Gal jiems užtektų ne tobulai gražios, o tiesiog besąlygiškai mylinčios ir jais besirūpinančios mamos?
Grįžtant prie karalienės įvaizdžio ir tęsiant diskusiją apie išsvajotąjį pasitikėjimą savimi, norėčiau priminti, kad yra ir kitokių būdų jo įgauti. Mielos moterys, jūs galite būti mylimos, gerbiamos ir svarbios tokios, kokios esate.
Baisiausias dalykas, kurį kuria tokie projektai, yra įspūdis, kad žmogus pats gali rinktis, koks nori būti. Šiuolaikiniame naujovių pasaulyje, kai technologijos seniai tapo tobulesnės už žmogų, pasimiršo ir sparnuota mintis, kad žmogus – tobuliausias Dievo kūrinys. Pirma, dažnas kitų akimis nėra tobulas, antra – seniai nebe Dievo. Tuomet kieno?
Kaip pažymi garsiausi šiuolaikiniai filosofai, kapitalizme ne tik prekės ir paslaugos įgauna aiškią piniginę vertę. Įkainojami santykiai, vertybės, net žmonės. Ir pagaliau, kaip knygoje „Pabėgimas iš laisvės“ rašo humanistas Erichas Frommas, net žmogaus santykis į save tapo įkainotas priklausomai nuo to, kiek jis atitinka visuomenėje pageidaujamą individą.
Tiksliau – žmogus save vertina tiek, kiek turi savybių, kurias galima parduoti. Kiek jo nūdienoje atributų, būdingų stereotipiškai patraukliam gyvenimui. Jei nedaug, tuomet taip išeina, kad net pats sau esi niekas. O visai be reikalo.