Sustiprinti mokslo ryšius su verslu, suderinti studijas su darbo rinkos poreikiais siekiama ir pertvarkant universitetų valdymą.
Tačiau naujoji tvarka, kuria į rektorius renkančias universiteto tarybas įtraukiami ne
tik akademinių bendruomenių, bet ir visuomenės atstovai, kelia nemenką
pasipriešinimą.
Apie tai - pokalbis su KTU tarybos pirmininku akademiku Arvydu
Janulaičiu.
- Jūs ne vienerius metus kritiškai atsiliepdavote apie Lietuvos mokslo atotrūkį nuo realaus gyvenimo poreikių.
Kaip, tapus KTU tarybos pirmininku, jums sekasi praktiškai įgyvendinti šiuolaikinius mokslo vadybos principus?
- Visuomet buvau JAV, o dabar vis plačiau ir Vakarų Europos šalyse diegiamo universitetų valdymo modelio šalininkas. Jo esmė - valdyti aukštąsias mokyklas pasitelkiami tiesiogiai jose nedirbantys žmonės.Tokiam darbui kviečiami visuomenei žinomi asmenys, aukštos kvalifikacijos savo srities specialistai.
Šie žmonės renka universiteto rektorių bei svarsto ir tvirtina strateginius aukštosios mokyklos gyvenimo klausimus, bet jokiu būdu nesikiša į kasdienio vadovavimo reikalus.
Lietuvoje apie 15 metų svarstoma, kad tokį universitetų valdymo modelį reikia diegti ir mūsų šalyje. Dabar mėginama tai daryti jau realiai.
Man labai įdomu įsitikinti, ar šis modelis bus veiksmingas Lietuvoje, todėl ir ėmiausi darbo KTU taryboje. Juo labiau, kad į ją įtraukti nemažai nuveikę, autoritetingi asmenys.
Dauguma jų susiję su KTU - studijavę šiame universitete arba jame dirbę. Jie į savo veiklą taryboje žvelgia kaip į pilietinę pareigą.
- Kaip iš šalies atėjusiems KTU tarybos nariams sekasi rasti bendrą kalbą su į ją įtrauktais šio universiteto atstovais?
- Mūsų skirtingos patirtys, todėl kartais skiriasi ir požiūriai į universiteto problemas, tačiau padiskutavę sugebame susitarti, prieti bendros nuomonės.
- Ar jau galite, remdamasis KTU pavyzdžiu, teigti, kad naujasis universitetų valdymo modelis efektyvus?
- KTU rektoriaus rinkimai parodė, kad naujasis valdymo modelis padeda įveikti universitetų uždarumą.
Norėjome, kuo didesnės konkurencijos, idėjų kovos universiteto labui.
Gal galėjo ir daugiau kandidatų pretenduoti į KTU rektoriaus vietą, bet
tam reikėtų ruoštis ilgesnį laiką. Vis viena surengėme tikrus rinkimus.
Šiemet išrinktas naujas KTU rektorius profesorius Petras Baršauskas labai energingai ėmėsi darbo, turi daug ateities planų.
Jis anksčiau yra dirbęs KTU prorektoriumi, bet dabar į vadovo pareigas atėjo jau iš šalies - pastaruoju metu jis buvo ISM universiteto prorektorius.
P.Baršauskui visą laiką labai rūpėjo KTU likimas, jis gerai žinojo šio universiteto problemas ir suprato, kad reikia daug ką keisti.
Naujasis rektorius jau ėmėsi atjauninti KTU.
Labai svarbu, kad jaunimas regėtų geras karjeros perspektyvas, o tai nėra būdinga mūsų šalies universitetams.
Be to, kuriama ilgalaikė strategija, planuojama keisti dėstymo metodologiją, stiprinami KTU tarptautiniai ryšiai, kviečiami užsienio ekspertai.
Ieškoma kelių, kaip studijas labiau susieti su praktiniu
darbu.
Žinoma, reikia daugiau laiko, kad įvyktų esminės permainos. Ypač
sudėtinga pakeisti specialistų rengimą, labiau priartinti studijas prie
realaus gyvenimo poreikių.
- Tačiau turbūt ne visiems patinka permainos?
- Be abejo, dalis KTU darbuotojų turbūt norėjo, kad rektoriumi būtų kitas asmuo.
Juk ne paslaptis, kad mokslo įstaigose nuo seno įsigalėjusi viena kitą renkančiųjų į administracines ir pedagogines pareigybes sistema.
Dėl to susidaro vienas kitą renkančių žmonių grupės, į kurias per rinkimus nebūtinai patenka pagal profesinius kriterijus tinkamiausi asmenys. Neretai nusveria grupinis lojalumas.
Universiteto rektorius, siekdamas būti išrinktas, turėdavo veikti taip, kad įtiktų būsimiesiems rinkėjams. Tačiau pastarųjų interesų tenkinimas toli gražu ne visada atitinka valstybės ir visuomenės interesus.
Naujoji rektorių rinkimų tvarka jau keičia padėtį.
- Tačiau ar universitetai nelaiko jūsų kritiškai vertinamos senosios vadovų rinkimų sistemos savo autonomijos pagrindu?
- Čia painiojama autonomija su uždarumu. JAV seniai įdiegta iš šalies pasitelkiamų universitetų tarybų sistema, bet ten niekas neabejoja, kad tai nepažeidžia aukštųjų mokyklų autonomijos.
Universitetų autonomija garantuoja akademinę laisvę. Tačiau tai nereiškia, kad aukštosios mokyklos laisvos ir nuo atsakomybės visuomenei bei atskaitomybės jai.
Todėl stebina, kad net Konstituciniame teisme (KT) svarstoma, ar iš šalies sudaromos aukštųjų mokyklų tarybos, kurios užsiima tik strateginiu, o ne operatyviniu vadovavimu, nepažeidžia Konstitucijos ir
ar jų sudarymo tvarka nepažeidžia autonomijos.
Daugelis KT teisėjų patys dirbo ar dėsto universitetų teisės
fakultetuose.
Ar nebus interesų konflikto, kai jie turės priimti sprendimą dėl aukštųjų mokyklų tarybų skyrimo tvarkos? Negerai jau vien tai, kad tokia situacija gali kelti abejonių dėl teisėjų nešališkumo.
Esu linkęs manyti, kad KT pasistengs tiesiogiai ar užmaskuotai grąžinti senąją tvarką.
Seime taip pat atsiras parlamentarų, remiančių požiūrį, kad akademinė laisvė reiškia aukštųjų mokyklų teisę gyventi taip, kaip joms norisi, neatsižvelgiant į visuomenės interesus ir jai neatsiskaitant.
Esu girdėjęs iš kai kurių rektorių nuogąstavimų, kad jei į universitetų tarybas ateis žmonių iš šalies, jie viską sugadins, nes esą aukštasis mokslas - tokia sudėtinga sistema, kad ją gali suprasti tik
akademinės bendruomenės nariai.
Tačiau taip kalbantys ar manantys asmenys parodo, kad jų nuomone Lietuvoje atsakingų, mokslo svarbą suprantančių žmonių galima rasti tik universitetuose, o visose kitose veiklos srityse ir ypač verslo pasaulyje dirba vien viską sugriauti norintys neišmanėliai ar savanaudžiai.
Tokio požiūrio ir uždarumo politikos įgyvendinimo neigiamos pasekmės yra akivaizdžios. Juk būtent aukštųjų mokyklų, siekiančių gauti kuo didesnį finansavimą, pastangomis Lietuvoje buvo nerealiai išpūsta aukštojo mokslo sistema ir šaliai nepakanka nei intelektualinių pajėgumų, nei
finansinių resursų išlaikyti aukštą studijų lygį.
Lietuvoje aukštojo mokslo sistema primena apverstą piramidę - mūsų šalyje daugiausia jaunimo studijuoja ne profesinio rengimo mokyklose ar kolegijose, kaip įprasta pasaulyje, o universitetuose, bet turėtume
pripažinti, kad neretu atveju tos studijos nė iš tolo neatitinka universitetinio lygio.
Tuo pat metu verslas dūsta nuo žemesnės grandies specialistų stokos.
Pavyzdžiui, net gaila gausybės vadybininkų, kuriuos dažnai mokė asmenys patys niekuomet nedirbę vadybininkais - gauna diplomus, bet nėra konkurencingi darbo rinkoje.-
- Tuomet gal teisūs ekspertai, siūlantys beveik visas Vilniaus ir Kauno aukštąsias mokyklas sutelkti į du didžiulius universitetus?
- Stebina toks siūlymas. Mechaninis aukštųjų mokyklų sujungimas šiuo metu padarytų daug žalos. Reikėtų labai gilios analizės, kaip sutelkti universitetų pajėgumus.
Be abejo, studentų skaičius universitetuose mažės jau vien dėl demografinių priežasčių. Būtų tikslinga ateityje turėti kokį vieną kitą stambesnį klasikinį universitetą, bet savo vietą po saule gali rasti ir
smulkesnės, specializuotos aukštosios mokyklos.
- Vadinasi nepritariate, kad universitetai būtų stambinami valdžios sprendimu?
- Jeigu siūlysite patiems universitetams susitarti ir susijungti, tai niekuomet neįvyks, bent jau tol, kol kuri nors aukštoji mokykla neatsidurs ant bedugnės krašto ir neims ieškoti, kur prisiglausti, kad visai neišnyktų.
Todėl reikia ir valdžios sprendimų, bet jie turėtų būti grindžiami rimta ekspertų analize, pateikiant gerai apgalvotus siūlymus.
Nebūtinai turėtų būti jungiami universitetai. Gali paaiškėti, kad racionaliau atkirus kurios nors aukštosios mokyklos fakultetus prijungti prie kito universiteto.