Taip šios valdžios kadencijos pradžioje Lietuvą mokė geriausias visų laikų ūkininkas premjeras A.Kubilius. Iš tiesų, jo valdose tvarka – kaip bažnyčioj!
Paskutinė šios kadencijos žiema – čia pat, paskutinį biudžetą reikia trūks plyš priimti šiomis dienomis, o valdantieji ūkininkai susipliekė taip, kad opozicijai lieka tik akimis klapsėti.
Tačiau juk dar visai neseniai viskas buvo taip gražu! Premjeras, prezidentė, finansų ministrė kartojo įveikę krizę viduje, o iš lauko Lietuvą apkamšę taip, kad jokios pasaulio audros jai nebebaisios.
Žadėta, kad mūsų ekonomika važiuos priešinga kryptimi nei Europa ir visas pasaulis – kils kvapą užimančiu greičiu. Nupaišytas rožinis biudžetas. „Pinigų yra!” – net po „Snoro” griūties aiškino I.Šimonytė.
Tiesa, jau spalį mūsų saugios oazės valdytojų tonas ėmė keistis. Premjeras už uždarų durų net ėmė grasinti atsistatydinimu, jeigu ministerijos nesutiks nusirėžti papildomų 2 proc. – kelių šimtų milijonų – ir negelbės 2,8 proc. deficito.
Prieš logišką ir teisingą siūlymą pirmiausia rėžti išlaidas tada kryžiumi gulė abiejų spalvų liberalai. Po trumpų pjautynių buvo pasiektas „kompromisas”. Bet koks jis – niekas negalėjo pasakyti.
Dabar paaiškėjo, kad reikės lopyti naują skylę – ir ne bet kokią, o milijardinę. Tačiau A.Kubilius ir I.Šimonytė jau siūlo kelti PVM iki 23 ar net 24 proc., o išlaidų – šiukštu – neliesti! Prieš tai kryžiumi gula abeji liberalai, kurie prisiminė, kad valdžios sektoriaus išlaidas be problemų galima nurėžti net ir kokiais 4 procentais.
Suprantama, liberalų grasinimai trenkti durimis, jei dešiniųjų viršūnėlė jiems už nugaros susitartų su opozicija ir vis dėlto pakeltų mokesčius, – tik žodžiai. Kurgi šie zuikiai eis, kai iki rinkimų ir greičiausiai paskutiniosios – ranką paduoti? Tai puikiai suvokia ir prezidentė, kuri dar sykį stojo į premjero pusę, o visiems kitiems, plodama per petį, priminė, kad jie vis tiek niekur nesidės.
Tad po trumpo ir intriguojančio laukimo tautai turėtų būti paskelbta, kad valdžia ir vėl „susitarė”. Ar didės PVM? Gal bus atidėtas pensijų atkūrimas? Galbūt nurėžtos valdžios sektoriaus išlaidos? Ar visko bus po truputį – pagal visų valdančiųjų ikirinkiminius interesus?
Bet svarbiausia – ar ši santykių krizė bus paskutinė?
Žinoma, kad ne. Kiekvienas geras ūkininkas žino: ką pasėjai, tą ir pjausi. Tad tokias krizes kaip ši valdžia pjaus ir toliau, nes visus trejus šios kadencijos metus nieko nesėjo. Juk visos reformos, po kurių valstybė iš tiesų galėtų apšiltinti savo sodinukus, esmingai taupydama išlaidas, tebekybo ore.
Sveikatos ir socialinė apsauga, švietimas – kiek suryja vien šios vegetuojančios sistemos? Kur žadėtos valstybės tarnybos reformos, kurioms Vyriausybės valdininkai rengėsi net pačioje Naujojoje Zelandijoje?
Kas išmėš pačių pridirbtas viešųjų pirkimų, valstybės tarnybos konkursų arklides? Kur tie 830 mln. litų, kuriuos per pastaruosius dvejus metus neva pavyko „sutaupyti” beviltiškajai Saulėlydžio komisijai? Kaip jie praverstų dabar – ne mažiau už „milijardą iš šešėlio”!
Bet gal Vyriausybės ir joje sėdinčių valdančiųjų partijų viršūnėlių negalima dėl visko kaltinti? Juk svarbiausia įstaiga – Seimas. O jis per visą kadenciją pirmiausia sprendė kur kas svarbesnius reikalus – pavyzdžiui, gynė „tradicines vertybes” ir „tradicinę šeimą” nuo supuvusios Europos antpuolių, nepilnamečius – nuo žalingos informacijos, lietuvius – nuo lenkų, tautą – nuo alkoholio, embrionus – nuo užšaldymo, priedus „parlamentinei veiklai” – nuo rinkėjų. O kai šie išminčiai imdavosi biudžeto, pirmiausia pareikalaudavo didinti išlaidas mažiausiai keliais milijardais.
Kad ir kaip būtų, ši valdžia teisi, pasak premjero, dėl „vieno labai paprasto dalyko”: nuoseklumas, įžvalgumas, strateginis mąstymas, drąsa sakyti visą tiesą yra išskirtinės jos savybės. Tad drąsiai pirmyn!