R.Reagano tezę, jog Sovietų Sąjunga buvo blogio imperija, suprantu tiesiogiai, be jokių šifrų, kaip tikslų dalykų padėties įvertinimą, kur kiekvienas žodis reiškia tik tai, ką jis ir reiškia ir nieko daugiau. Tačiau šiandien esu linkęs manyti, jog sovietinė imperija vis tik suvaidino pozityvų vaidmenį (prašau šį sakinį perskaityti iki galo) būtent ta linkme, jog tapo laisvajam pasauliui gyvu pavyzdžiu, kaip nereikia gyventi.
Tai, žinoma, neatperka ištįsusio laike ir erdvėje režimo skirtingais laikotarpiais iš dalies skirtingai suluošintų žmonių likimų ir sielų, - taigi, apie „gerąją“ nusikalstamos sistemos pusę čia bus tiksliau kalbėti vis tik žymint šį žodį kabutėse. Tačiau sunku paneigti ir tą aplinkybę, jog pats sovietijos, alsuojančios į nugarą, egzistavimas andai įpareigodavo demokratijos gynėjus pasitemti, su dideliu užsiangažavimu puoselėjant laisvės gynimo idealus, laisvę traktuojant kaip savaiminę, nedalomą vertybę (vardan palyginimo priminsiu, jog, pavyzdžiui, K.Girnius šiandien skelbia, kad spaudos laisvė yra reikalinga, nes ji yra naudinga griežta to žodžio prasme visuomenei (utilitarinis motyvas). Bet drauge kyla klausimas – ar privalėtume atsisakyti spaudos laisvės idealo, jeigu išaiškėtų, jog tokios laisvės puoselėjimas visuomenei yra ekonomiškais nuostolingas dalykas, pernelyg brangus malonumas).
Viską sumuojant, galima pasakyti, jog nužmoginančios sistemos grandiozinis pralaimėjimas galutine prasme buvo moralinis pralaimėjimas, nežiūrint to, jog laisvasis pasaulis neturėjo tokio dalyko kaip „Kapitalizmo statytojo moralinis kodeksas“.
Čia, žinoma, leidau sau pajuokauti, prisiminęs, jog anais laikais buvo surašytas ir plačiai populiarinamas „Komunizmo statytojo moralinis kodeksas", tačiau, tiesą sakant, didelis juokas neima. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau išdrįsiu pareikšti, jog sovietijos vaizdinys, kaip atrodo, laisvajam pasauliui buvo savotiškas akstinas puoselėti moralinius imperatyvus, apribojant prigimtinius kompleksus, siekiant didesnio žmogaus civilizuotumo, nes visiems buvo akivaizdu tai, kur galima nusiristi palikus viską savieigai, tarkim, natūraliai gobšumo plėtotei; tai buvo drausminantis skambutis. Taigi, nesunku atspėti, prie ko čia aš dabar vedu.
Iš tiesų, nenoriu tiesmukai pasakyti, jog sovietijos žūtis paradoksaliu būdu sukėlė pastarąją pasaulinę ekonomikos krizę, tačiau garsiausi ekonomistai vienu balsu tvirtina, jog šios krizės detonatoriumi tapo konvulsiškas bankininkų noras pasipelnyti, štai toks išlaisvintas ar išsilaisvinęs iš baimės ir drovumo apkaustų gobšumas. Savo ruožtu tokio fakto konstatavimas, žinoma, nereiškia, jog šių eilučių autorius siūlo atkurti Sovietų Sąjungą kaip savotišką savęs drausminimo sistemą, be jokios abejonės, tokia išvada būtų čia išsakytų pastebėjimų suvedimas ad absurdum.
Mielas skaitytojau, noriu labai pasigirti, aš gi žinau ne iš nuogirdų, kas yra gobšumas, ir galiu apie tai plačiai papasakoti. Gėda, bet prisipažinsiu, jog keletą kartų buvau ištiktas tarsi ir (labai panašu) gobšumo priepuolio grybaujant, užėjus tąsyk vietą su šimtais rudagalvių įvairiausio stoto baravykų, kur nebuvo, kaip sakoma, vietos nė kojai padėti. Nesakau, jog tada drebėjo rankos, bet akys tikrai nušvito stereo šviesomis ir visai nesinorėjo prisišaukti kitų, mažesnės sėkmės lydymų miško brolių su intenciją viską pasidalyti po lygiai.
Žinoma, čia kalbame apie atskirą gobšumo porūšį, apie grybautojo azartą, kai apėstą tokios manijos žmogų nesudomintų net augantys ant medžių pinigai, bet anas užsiveda, pavyzdžiui, vien tik pagalvojęs apie D.Grybauskaitę. Taigi nieko nesmerkiu, įsivaizduodamas, jog pinigų kaupimo manija yra savotiškas azartas, tačiau bet kokia manija nualina žmogaus prigimtį, nususina morališkai (nepabijojau šįkart šio žodžio).
Galvoju, jog žinau ir tai, kas yra skurdas. Noriu pranešti, jog tai yra visus liečiantis sisteminis reiškinys, nuo kurio neįmanoma atsiriboti nei užmerkiant akis, nei pasislepiant turtuolių getuose. Štai vakar man jau antrą kartą nenusišypsojo prekybos centro kasininkė. Girdėjau, jog didžiųjų centrų kasininkės sėdi su sauskelnėmis, nes darbdaviai neleidžia lakstyti „vos tik užsimanius“ (neva švaistytis brangiomis pelno kaupimo minutėmis čia niekas neturi teisės), tačiau akivaizdu ir tai, jog sauskelnės vis tik netrukdo šypsotis.
Taigi, spėju, valdiškai pasilabinusi gražuolė kasininkė neatsiliepė į mano šypseną dėl to, jog menkas jos uždarbis neleidžia įpirkti brangios odontologo pagalbos. A.Užkalnio maniera pasakysiu, jog man moterys su sveikais dantimis visados mielai šypsosi (ta pačia proga pastebėsiu, jog mano silpnoji vieta, t. y. „Achilo užkulnis“ yra didelė pagarba A.Užkalniui).
Kitas pavyzdys apie tai, kaip geri dalykai gali turėti savo blogąją, išvirkščią pusę, kaip jie kartais meta šešėlį.
Į klausimą – ko mums trūksta, dažnas yra linkęs atsakyti, jog šios šalies gyventojams trūksta pasitikėjimo vienas kitu. Tačiau mes be išlygų pasitikime (tiksliau tariant, jūs taip pasitikite) šalies prezidente, D.Grybauskaitės reitingai yra neįtikėtinai aukšti. Gerai tai ar blogai?
Abstrahuodamasis nuo kitų aplinkybių, turėdamas galvoje tik reitingų faktorių, leisiu sau pastebėti, jog aukštas žmonių pasitėjimas suteikia galimybę prezidentei perimti reikalus į savo rankas, vis labiau užveržiant visur varžtelius, kai to pasėkoje tvarkos tarsi ir padaugėja (dėl ko pats tai abejočiau), tačiau drauge šalies politinis gyvenimas tampa vis labiau tuščiaviduris, bauginančiai skurdus, pasiekęs paskutinę savo nykumo stadiją.
Neįtikėtinai komiškai skamba garsioji politologijos aksioma, jog partijos yra demokratijos garantas, jeigu tuo metu žiūrime į dabar Lietuvoje susiklosčiusią politinę situaciją. Partijos iš tiesų tupi po prezidentės šluota, nerizikuodamos savo reitingas. Taigi Lietuvoje susiklostė pakankamai unikali situacija, kai, siekiant įvertinti padėtį, senų aksiomų nepakanka.
Nesiruošiu dabar vertinti to, verta yra Lietuvos prezidentė tokių reitingų ar ne. Svarbu, jog pati prezidentė tokį tautos pasitikėjimą vertina ir stengiasi nesugadinti įvaizdžio. Tačiau galima abejoti dėl to, ar toks vieningumas vertinant, kraunant prezidentei reitingų kraitį, įsigalėjusi vienmintystė savaime yra vertybė.
Kita vertus, kaip jau esu pasižadėjęs, šįkart bandysiu išvengti išvadų, nekeldamas klausimo - ar ir čia prasimuša tai, jog visos mūsų užmačios galiausiai atsiremia į daržovės mentalitetą.