Nelengva, nes kai dizaineris Juozas Statkevičius pasako, kad 40 tūkstančių litų, įšaldytų nacionalizuotame banke, yra panašu į 1941 metus ir į tremtį, baisiai keblu kaip nors teigiamai pakomentuoti. Dizaineris jau atsiėmė nuo ekonomistės Aušros Maldeikienės, kuri supažindino jį su kita nuomone ir tokia leksika, kurios jis turbūt negirdėjo nuo tada, kai tėvai paimdavo diržą (jei paimdavo – informacija nepatvirtinta). Išties, mirusieji už poliarinio rato arba pavėžinti gyvulių vagonuose turbūt nesutiktų, kad dizaineris, mokantis paskolą už butą gintarinėje Palangoje ir priverstas skolintis pinigų, kad Londone prasineštų po parduotuves, yra panašiai nuskriaustas likimo, kaip ir jie.
Tačiau kita jo klaida dar didesnė. Kūrėjas padarė meškos paslaugą visai blizgiai bendruomenei, nes patvirtino ore sklandančius įtarimus, kad tas mūsų elitas nėra toks jau elitinis, kaip nori save pateikti. Jei žaisti, tai iki galo. Reikėjo sakyti „40 tūkstančių? Argi čia pinigai? Pinigai man prasideda nuo milijono. Aš vien šampano už kem štukų išgeriu per mėnesį. Čia man dienos uždarbis.“
Reikėjo ką nors susukti apie tai, kad krentantis medžio lapelis negali užstoti saulės spindėjimo, o šniokščianti jūra nebijo surūdijusio kibirėlio, palikto ant paplūdimio, ar ką nors panašaus. Pasikėlimas turi būti drąsus, nenormuotas ir, svarbiausia, nuoseklus.
Žinoma, pavydūs skaitytojai burnotų, tačiau bent jau būtų toliau gyvenęs mitas apie didžiausią Lietuvos dizainerį, besimaudantį prabangoje ir pelningiausiuose užsakymuose. Tada ir tie priminimai apie sukneles, siūtas Bjork ar Naomi Watts užsakymu, labiau įtikinamai skambėtų.
O dabar, deja, pavydi auditorija sužino ką? Liūdną istoriją apie verslą, kurį parklupdo įšaldytos nedidelės apyvartinės lėšos, ir apie butus, nupirktus už paskolas, kur vieną reikia parduoti, kad užmokėtum už kitą. Nelabai koks blizgesys: dar betrūko sužinoti, kad kokia nors žvaigždė į darbą važinėja mikriuku ir renka lipdukus prekybos centre, kad gautų nusipirkti pagalvę su nuolaida, ir visas mitas subliūkštų akimirksniu.
Reikia mokytis iš tų, kam sekasi pumpuot įvaizdį. Pavyzdžiui, jei kokia žvaigždė gyvena špygutės dydžio ankštame butuke baisiai didelio Europos didmiesčio širdies rajone (na, gal ne širdyje, gal maždaug žarnyne), ji nepasakoja apie tai skaitytojams: užuot tai dariusi fotografuojasi prabangiame interjere, prie knygų lentynų, prikimštų senų foliantų, atsisėdusi antikvariniuose balduose. Publika žiūri ir caksi liežuviais.
„Ves‘ par na gudok“ (visas garas į švilpuką), sako rusiškas priežodis, bet klysta tas, kas galvoja, kad čia pašaipa. Tai instrukcija veiksmui: ką reikia daryti, jei nori turėti didelį, storą ir pasišiaušusį įvaizdį. Gudokas bus toks, kad jį girdės kiekvienas, ir nuo kurtinančio švilpesio užmirš, kad pats garvežiukas suodinas ir nelabai smagiai važiuojantis.
Kai viena labai garsi lietuvių aktorė, jau seniai suradusi šiltesnę dirvą Rusijoje, kadaise gyveno Londone, bet nedarė tokios klaidos, kaip J.Statkevičius, ir pati neišleidinėjo oro iš savo baliono. Ji nepasakojo apie tai, kaip uždarbiavo vertėjaudama vargetoms tautiečiams, apsimetėliams prieglobsčio prašytojams, anuomet vadintiems „prisidavėliais“, nykiuose Imigracijos apeliacinės valdybos biuruose. O ne. Ji tvarkingai užpildydavo Lietuvos spaudos puslapius prabangiais interviu, kur kalbėjo, kaip dažnai ji sėdi lėktuve ir nebeatsimena, kur skrenda – ar iš Londono į Holivudą, ar iš Holivudo į Londoną, nes visur tiek užsakymų, tiek filmavimų, kad net užsimerkusi teberegi prožektorių šviesas ir miegodama girdi ovacijas. Taip ir reikia: kas legendą palaistys, jei ne pats.
Tačiau pats blogiausias dizainerio pasisakymo padarinys yra suteikta galimybė nevykusiems pavyduoliams (ir pavydiems nevykėliams) vėl lipti ant statinės ir garsiai spygauti apie tai, koks „netikras“ ir apgailėtinas yra mūsų elitas. Štai, sakys jie, štai kokia toji grietinėlė.
Vėl pasigirsta dainelė apie „pigų populiarumą“, „plastmasines gražuoles“ ir kūrėjus be talento, naująją architektūrą, kuri nedera prie aplinkos, negražius stiklainius, sintetinę komerciją, dirbtinai reklamos išpūstus rašytojus, bebalsius muzikantus ir turtingus „dvasios ubagus“, perkančius negražius paveikslus ir kabinančius juos savo neskoninguose butuose ar „kičiniuose“ dvaruose.
Man dažnai prikiša, kad aš neturiu krikščioniško gailesčio tai užguitai, nuskriaustai visuomenės daliai, lojančiai užkimusiais balsais ant visų, kas gyvena geriau. Bet ką aš galiu padaryti - jie nenusipelno gailesčio. Pikti, negražiai apsirengę, šniurkščiojantys snargliuotas nosis pagiežingi varguoliai išpuvusiais dantimis neturi būti suprantami, atjaučiami ir glostomi už savo bjauraus nuodo spjaudymą.
Juo labiau, kad daugelis iš jų yra ir išsilavinę (ar bent jau turi diplomus), ir gal ir kokią knygą perskaitę, ir juo labiau turėtų už savo šlykščias kalbas būti atsakingi.
Labiausiai jų, piktuolių, niekinamas stilistas Mantas Petruškevičius, apie kurį daugelis tikrųjų intelektualų jaučia pareigą purkštauti (jis nekenčiamas turbūt labiau už mane, nors nežinau, kaip jam tai pavyko), niekam nieko blogo nepadarė. Jis neprašo valstybės pagalbos ir užsidirba sau pinigus pats, ir moka mokesčius. Jis neverčia jūsų žiūrėti jo laidą.
Skirtingai nuo visokių remtinų ir remiamų dykaduonių, valstybinių paramos kaulijančių tipelių ir prie biudžetinių algų priėjusių ir gerai atsiganiusių tarnautojų, blizgiuose žurnaluose ir aukštuomenės laidose gyvenančios žvaigždės aria už kiekvieną savo litą. Jos ir jie veda renginius už pinigus, veda laidas, dirba Kalėdų Seneliais ir vaikų šventėse vaidina vilką pilką, filmuojasi, fotografuojasi, pozuoja, įgarsina, duoda interviu, atidarinėja parduotuves ir vaikšto į nuobodžius vakarėlius, pardavinėdami savo gyvenimo valandas ir dienas. Jie moka mokesčius už kiekvieną pasijudinimą – pirma už uždirbtus pinigus, paskui PVM už leidžiamus pirkiniams.
Tai, ką daugelis laiko nuostabia svajone, jiems atrodo visai kitaip. Kai žmogų pradeda pažinti gatvėje ir fotografuoti teatro prieigose, jam tai nusibosta per pora savaičių. Džiaugsmas dėl pripažinimo praeina, o lieka šnibždėjimas už nugaros, šlykščios apkalbos ir bjaurastys, rašomos internete. Žmonės eina į renginius, kur dalyvauja įžymybės, kad galėtų pabūti greta jų, o paskui savo varguoliams draugams pasakoti: mačiau iš arti – siaubas, kaip gyvenime blogai atrodo, išstorėjusi (arba pasenusi, išdžiuvusi, baisiai apsirengusi, nevykusiai apsikirpusi, pasikėlusi, pikta, ir įsivaizduoja, kad jau kažin kokia žvaigždė).
Kiekvienos vyriškos įžymybės nauja žmona yra barakuda (nepamirškim, kad jos vestuvinė suknelė bus „baisi beskonybė, siaubas, kaip jai niekas nepasako – turi juk pinigų“), vaikai – išlepinti ir velnių priėdę, užtat kiekvienos jų skyrybos bus varguolių nacionalinė šventė. Ką jau kalbėti apie garsios įmonės bankrotą – džiaugsmo visiems pilnos kelnės. „Priėjo liepto galą“, „aukštai kilęs – žemai pulsi“, piktdžiugiškai spjaudo šimtametę baudžiauninkų išmintį vargšai, kuriems svetima nesėkmė truputį nuskaidrina dieną.
Varguoliams patinka, jei kokios prabangios parduotuvės yra tuščios, be pirkėjų („aiškiai užsilenkia, kas ten gali pirkti“), pavydi akis nepraleidžia ir pustuščio restorano („nieko nebus“), o jei kas nors iš įžymybių, neduok, Dieve, išleis kokią knygą, tai jei knyga yra knygyne, reiškia, jos niekas neperka, o jei nėra, reiškia, visas jau nurašė ir išvežė į Grigiškes perdirbti į tualetinį popierių.
Pavyduoliams nereikia suteikti progos džiūgauti. To negalima daryti jau vien iš solidarumo su mumis, kitais elito atstovais. Aš, kaip grietinėlės atstovas, savo grietinėlės ąsotyje nenoriu tokių pliumptelėjusių musių. Todėl J.Statkevičius turi kitą kartą gerai pagalvoti, prieš sudarkydamas mitą ir atversdamas prabangios legendos pamušalą, kuris šiuo konkrečiu atveju pasirodo esąs biudžetinis, varganas ir blausiai dryžuotas, kaip valdiška pižama iš nekūrentos, apšepusios miesto ligoninės.