Sulindus varguolių varguoliui gyvam į žemę susimaišytų gi metų laikai, ant sniego pražystų karštosios gėlės neurotiškai išvešėjusiais žiedais, nebekvepiančios.
Net minkštos samanos kartais imtų žeisti kaip barzdos skutimosi peiliukai pirmadienį iš ryto. Iš neišsakytų minčių užsiveistų naujoji flora ir fauna. Galbūt tada nepagaunamas neapykantos žvėris apsigyventų pirmapradėje tankmėje.
Šimtametis nederlius ištiktų nuo užsisenėjusios graužaties. Tau apsisapnavus kiltų masinės haliucinacijos. Tačiau nieko neatperka galop net tai, jog kartais naktimis patekėtų mėnulis ryškus nei pasąmonė...