„Buvo ilgas geras ruduo. Nuskynėme visus obuoliukus, surinkome visus krituolius. Metai mūsų sodams buvo vidutiniai, bet geresni nei pernykščiai. Tik apmaudu, kad sodininkystė Lietuvoje – pasmerkta šaka, kuri niekam nerūpi. Sodai dar laikosi tik iš idėjos ir sodininkų entuziastų dėka“, – sako bendrovės vadovė Vitalija Kuliešienė.
Laikosi tradicijų, ieško naujovių
Po dviejų šaltų žiemų, kai šalnos buvo pakandusios pumpurus, dalis vaismedžių iššalę, šiemet pavyko nuskinti ir surinkti vidutinišką derlių. Tiesa, ne vien vaisiais gyvas medelynas. Čia puoselėjama tradicinė sodininkystė, bet kartu plėtojamas ir medelynas. Dabar vienu didžiausių Lietuvoje laikomas medelynas augina visą paletę vaismedžių ir vaiskrūmių. Praėjusiais metais, ir ypač šį pavasarį bei rudenį, pagyvėjo prekyba sodinukais. Jų poreikiai gerokai pralenkė pasiūlą.
„Pardavėme visus sodinukus, jų net pritrūko. Tai rodo, kad mūsų plėtojamas medelynas pasirinko teisingą kryptį. Prisitaikėme prie rinkos poreikių ir tai davė neblogų rezultatų. Auginame obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, agrastų, serbentų sodinukus. Noriai ir greitai išperka mūsų abrikosus, persikus. Auginame ir dekoratyviuosius krūmus, daugiametes gėles, berželius, šermukšnius“, – pasakojo UAB „Dembavos medelynas“ direktorė V.Kuliešienė.
Medelyne darbuojasi geri savo darbo žinovai, patyrę specialistai. Pasak vadovės, labai svarbu, kad visi savo poreikiams naudojami vaismedžiai išauginami medelyne. Sodinukai gerai prigyja, nes išauga motininėse poskiepių plantacijose.
„Nuo seno čia buvo sodininkystės ūkis, turėjęs savo gilias tradicijas, jų laikomės iki šiol. Mums pavyko išsaugoti sukurtą turtą, nemažai investavome, įrengėme šiuolaikines saugyklas, atnaujinome sandėlius. Dabar turime saugyklą medeliams plikomis šaknimis laikyti.
Jie gražiai peržiemoja sandėlyje, o pavasarį persodinami į puodus, tad galime prekiauti visus metus. Vienmetis sodinukas realizuojamas vasaros viduryje. Nebereikia laukti rudens. Sodininkams labai patogu iškart pasodinti medelį ir vasarą, jei nespėjo to padaryti ankstyvą pavasarį. Pirkėjai patenkinti medeliais, išaugintais puoduose. Reikėtų plėstis, nes nebespėjame patenkinti visų poreikių“, – patikino medelyno vadovė.
Pirkėjai ieško egzotikos
Dažnas sodininkas jau gali pasigirti ir savo auginamais abrikosais ar persikais. Dembavos medelynas šiuos vaismedžius augina jau daug metų. Iš Latvijos atsivežti abrikosai dera kasmet ir net per didžiausius šalčius neiššąla. O vienas abrikosas buvo išaugintas Panevėžyje. Iš panevėžiečio sodininko buvo paimti ūgliai ir padauginti Dembavoje. Prigijo ir paplito.
Dabar medelynas turi motininį sodą, kuriame auginami abrikosai. Ošia graži giraitė. Medeliai daiginami, skiepijami, akiuojami ir auginami. Parduoti labiausiai tinka vienmetis medelis, kuris jau būna užaugęs iki žmogaus ūgio.
„Medelius reikia prižiūrėti. Ypač rudenį. Toks ilgas ruduo kaip šis gali ir pakenkti medeliams, jiems pristinga drėgmės. Tad juos reikia laistyti, jeigu šąla sausai, be sniego. Pati esu agronomė, sodininkė ir prie namų auginu abrikosus, persikus. Jiems reikia ypatingesnės priežiūros, bet šie egzotiniai augalai jau pritaikyti augti ir mūsų klimato sąlygomis“, – pasidalijo patirtimi Vitalija.
Sodininkystė - kaip atriekta riekė
Dembavos medelyno vadovei rūpi sodininkystės reikalai. Ji keletą metų buvo renkama Verslinių sodų asociacijos prezidente, tad puikiai žino, kad sodininkystė Lietuvoje užmiršta šaka, kuri niekam, be tų kelių dešimčių entuziastų, nerūpi. Viskas dar kol kas juda iš inercijos. Dar tebėra likę gerų specialistų, dar išsaugota keliolika sodininkystės oazių. Tik niekas nebenori plėtoti šios šakos, nes ji per daug rizikinga ir mažai remiama.
„Mes niekam neįdomūs su savo problemomis ir rūpesčiais. Sodininkystė beveik neremiama. Sodai prilyginti pievoms, kurios pačios želia ir kur nereikia jokių investicijų – mums išmokamos minimalios išmokos, kaip už pievas. Tad sodininkų nedaug ir jie nėra vieningi. Kiekvienas stengiasi pasirūpinti tik savimi, todėl mūsų niekas ir neišklauso, ir net neišgirsta. Sodai Lietuvoje nyksta“, – neslėpė apmaudo patyrusi sodininkė.
Bendrovės vadovė įsitikinusi, kad sodams lemta išnykti, jei nepakis valdžios požiūris. Rankos nusvyra, kai visus sumanymus žlugdo ribojamos galimybės. Pavydo žvilgsniais varstomi Lenkijos sodininkai. Ten sodų verslovėms taikomas vos 5 proc. pridėtinės vertės mokestis (PVM). Iki krizės – vos 3 proc. Lietuvoje kaip pragare – 21 proc. PVM.
Pasak V.Kuliešienės, per metus jų bendrovė uždirba 2 mln. Lt , o sumoka net 300 tūkst. PVM mokesčio. Tos lėšos galėtų būti skirtos investicijoms. Finansų ministrė stebisi, kodėl tie verslininkai nesusigrąžina mokesčio, juk tai leidžiama įstatymu.
„Mes niekada to mokesčio nesusigrąžinsime, nes mūsų biudžeto apyvartoje darbo užmokesčio fondas sudaro daugiau kaip
50 proc. Sodininkystės šakoje labai daug rankų darbo. Soduose nėra konvejerių. Viską tenka atlikti rankomis: ir akiuoti, ir genėti, ir sodinti, ir derlių skinti. Tad mums ta žalia šviesa susigrąžinti PVM niekada nešvies“, – kalbėjo pašnekovė.
Kitas dalykas – pasirūpinti, kad Lietuvoje auginamiems obuoliams būtų suteiktas išskirtinės kokybės sertifikatas. Tai suteiktų galimybę derėtis dėl didesnių išmokų sodams. Kita vertus, lietuviški obuoliai yra ekologiški. Juk visi ieškome tik lietuviškų obuolių ir neperkame trejus metus negendančių olandiškų. Žemės ūkio ministerija iki šiol nepasirūpino savo obuoliams išsiderėti išskirtinės kokybės produkcijos statuso. Kodėl?
Didžiausia problema - žemė
„Bene didžiausią rūpestį mums iki šiol kelia žemės kausimai. Dembavos sodai – Panevėžio priemiestyje. Prasidėjus žemės reformai sodų žemė buvo išdalyta savininkams, o medelius pirkome mes. Tada ir buvo padaryta didžiausia kvailystė. Reikėjo tuomet atiduoti žemę savininkams su medžiais arba jiems surasti plotus kitur. Dabar murkdomės neišbrendamoje baloje. Ten, kur savininkai atsiėmė žemes, sklypai skendi šabakštynuose. Niekas nieko nedarė, tik apleido sodą. Baisiausia, kad tos žemės niekam ir nereikėjo. Graudu žiūrėti į tas džiungles“, – pasakojo reformos padarinius bendrovės vadovė.
Tuomet bendrovė kiek sugebėjo, tiek įsigijo žemės ir sodų už investicinius čekius bei mokėjo grynaisiais. Dabar medelynui priklauso 55 ha sodų, tik jie suraižyti rėžiais, iškarpyti gabalais. Plika akimi iškart atskirsi tuos plotus, kuriais rūpinasi medelynas. Aišku, dalijant sodų žemę, buvo padaryta išlyga. Savininkams buvo grąžinama žemė su sąlyga, kad ji bus išnuomota iki bendrovės veiklos nutraukimo. Tokios sutartys galioja iki šiol. Bet savininkui nėra jokių kliūčių tą žemę atsiimti bet kada su sąlyga, kad už medžius bus sumokėta. Taigi bendrovės užmojus ir sumanymus riboja ta tiksinti bomba.
„Ir mes nepatenkinti, ir savininkams blogai. Gyvename tarsi užburtame rate. Savininkai, iš kurių nuomojame žemę, sako, kad mažai mokame. Daugiau mokėti nepajėgiame, sakome – pirk medžius, pasiimk žemę – per brangu. Nematome perspektyvos plėtrai. Jau turime senų sodų su ligotais medžiais. Juos reikia rauti ir sodinti jaunuolyną. Kai tai atlikome, išrovėme medžius, per akimirką prisistatė savininkas ir atsiėmė žemę. Mums už darbą – nulis, o jam puiku – už medžius mokėti nebereikėjo. Kiek dar taip gūžinėsime?“ – vardijo nesibaigiančias bėdas dėl žemės V.Kuliešienė.