Graži ir prasminga gamtos kalba. Prasminga, nes atliepia Dievo Įsikūnijimo įvykyje ištariamą tiesą. Sniegas yra lyg Nekaltosios, t.y. prigimtinės nuodėmės nepaliestos, įsčios. Mergelė Marija buvo pradėta įprastu žmogiškuoju būdu. Tik vienas ir esminis skirtumas nuo kitų įprastai žmogiškai pradėtų žmonių. Dievas neleido prigimtinei nuodėmei paliesti Marijos būties – sielos ir kūno. Jos nepalietė tai, kas persmelkia visus - prigimtinė nuodėmė pasireiškianti nenumaldomu polinkiu mirti ... kai kūnas virsta į dulkes, o siela tarpsta panieka savo Kūrėjui.
Kaip sniegas padengė žemės skurdumą, taip Mergelės Marijos žmogiškumas pridengė mirtingosios žmonijos gėdą. Ji yra pirmasis žmogus, kurio nepalietė blogio niekybė. Dėl to ji gebėjo visa sava siela ištarti Dievo beldimuisi – taip. Dėl to, kad jos siela nebuvo pagavusi mirties viruso ir apsigavusi egoizmo iliuzija. Kaip sniegas sugeria saulės šviesą, taip jos sielos tyrumas tobulai įgvelbė Dievą. Marijos žmogiškumas tapo Dievo purenama žeme. Joje Dievas įsėjo savo dievystę.
Sniegas tik pranašauja pavasarį, Mergelės įsčios gi tapo amžinos gyvasties sėklos dirva.
Graži gamtos kalba. Dar gražesnė ir tikresnė yra Dievo, kuris ir sukūrė gamtą, ištarmė.
O kad žmogus perskaitytų šią prasmingąją Dievo kalbą, jis turi susikalbėti su Dievu. Šioje kalboje „pirmasis sniegas“ simboliškai ir slėpiningai ištaria Marijos Nekaltumo slėpinį.
Vienintelis būdas susikalbėti su Dievu yra tikėti juo. Ar įmanoma mirtingųjų žmonių tarpe patikėti nemirtingumu? Kodėl kaži kokia nereikšminga mergina turėtų tapti Dievo įvykio žemėje dirva? Ar nemirtingumas nėra tik tai svaja? Ar sniegas nėra tik tirpi vandeniu virstanti masė?
Ar Nekaltas Prasidėjimas nėra tik eilinė „forever young“ (amžinai jauni) svaja?
Netikinčiam žmogui, iš tiesų, visa tai yra niekas. Tuo tarpu tikinčiam žmogui Nekaltas Prasidėjimas yra jo amžinojo pavasario pradžia. Šis sniegas niekada neištirpsta.