Ar tie prisiminimai, kurie itin svarbūs – svariausioji mūsų identiteto dalis? Ar įvykiai, reiškiniai, kuriuos prisimename, jau tuomet buvo svarbūs, ar jie tapo tokie tiktai vėliau, kai apaugo tam tikra asmenine mitologija, papildomomis reikšmėmis ir ženklais?
Nušvinta, plyksteli iš kažkur, staiga lyg animaciniame ar reklaminiame filmuke į tuščią sąmonės lapą ima plūsti spalvoti vaizdai, garsai, kvapai, šviesa ryški, bet ne akinanti, gyva, jautri, viską randanti, viską matanti, viską globojanti, kurianti, žaidžianti lyg demiurgas pirmapradžių vandenų pakrantėje.
Prisiminimai – baisus žanras. Kuo daugiau žmogus prisimena, tuo mažiau jis gyvena realiame laike ir pasaulyje. Prisiminimai – kiekvieno iš mūsų pasitraukimas. Primena mirtį: žmogus visas panyra į Didįjį Prisiminimą ir niekad iš jo nebegrįžta.
Net negaliu pasakyti, kodėl išniro vaizdinys apie nedidelę priemiesčio parduotuvę, galbūt, kad ji buvo pilna stebuklų, ji juk iš tikrųjų buvo kimšte prikimšta pačių nuostabiausių dalykų: limonado, giros, saldainių, sausainių, kartais ant prekystalio stovėdavo didelis luitas tamsiai žalios chalvos, o pardavėja, - žmonės ją vadindavo Tapilia, - milžinišku peiliu atkirsdavo to stebuklingo granito gabalą ir įvyniodavo į tamsiai rudą vyniojamąjį popierių, kurį tuojau pat išberdavo didelės riebalų dėmės.
Aplink parduotuvę virte virdavo gyvenimas: čia sustodavo kaip milžiniškos varnos karksintys traktoriai, aimanuodami atburgzdavo ir linksmai zyzdami išdundėdavo sunkiasvoriai sunkvežimiai, sustodavo ir motociklai su priekabomis, palei sieną riogsodavo motoroleriai, dviračiai, kai prie sienos nebelikdavo vietos, juos atremdavo į dar nuo dvaro laikų augančias pušis, po kuriomis žemė nuolatos būdavo nuklota kankorėžių ir nuorūkų.
Ten buvo ne tik maisto prekių, ten buvo ir lėkščių, ir virvių, vyriškų marškinių, moteriškų skarelių, siūlų, sąsiuvinių, pieštukų, emaliuotų kibirų, didesnių ir mažesnių dubenų, lėkščių, stiklinių, puodukų, stalo įrankių ir skalbimo miltelių, nors anuomet jie, ko gero, tebuvo vienintelės „Persil“ rūšies, ir rietuvės ūkiško muilo, apie kurį vaikai šnekėdavo, kad jis verdamas iš galvijų kaulų.
Štai paimi muilo gabalą, drėkini jį, trini delnuose laikydamas virš dubens ir įsivaizduoji, kad laikai karvės ar arklio kaulą, o gal net žmogaus, ir staiga šiurpas nubėga pagaugais, nes kunigas jau ne kartą sakęs, kad mirties ugnis apvalo žmogaus sielą, kuri būna susiteršusi kūnu, kuris tėra ydų ir kirminų pilnas maišas, ir vaizdinys pamažu ima kelti šiurpą, putos vandens paviršiuje jau nebe šiaip putos, o dalis tavęs, tarsi jaustum, kad ir tu kaip muilo gabalas pamažu tirpsti kažkieno rankose ir negali nuo to pasislėpti nei po lova, nei sandėliuke, kur kabo rūkytos mėsos ir kampe nuolatos kažkas krebžda, lyg graužtų skylę.
Vairuotojai iššoka iš kabinų, nuskuba į parduotuvę, išbėga iš ten nešini cigarečių pakeliais, ar duonos kepalais, nusipirkę dešros ar alaus ir vėl nuvažiuoja, palikdami sukeltų dulkių debesis, jie tokie tikri, jie paties gyvenimo epicentre ir begalinis noras būti kažkur kitur, galbūt tai netinkamos reinkarnacijos padarinys, kai turinys jaučiasi patekęs
ne į tą formą, o gal tik vaikiškos svajonės, kurios visada pranoksta tikrovę, nes dar nėra paliestos skepticizmo korozijos.
Ir pamažu išvažiuoja iš šio vaizdinio visi sunkvežimiai, motoroleriai ir dviračiai, ir varnos, ir kankorėžiai, ir jų sukeltos dulkės nusėda ant tuščių spindinčių kibirų, ant šluotų ir šluotkočių, ant kaklaraiščių ir kojinių, ant butelių, ant taurių, ant...
Jau būčiau ir nusekęs paskui tas išganingas, viską atsimenančias užmaršties dulkes, bet staiga prisiminiau savo senelio brolio Viktoro memuaruose vietą, kur pasakojama apie kitą, prieš šimtą metų veikusią mano prosenelio parduotuvę: „Galanterijos prekės: kojinės moterims, pirštinės moterims ir vyrams odinės; vilnoniai ir medvilniniai šalikai vyrams, šlipsai, čižikai, vaikams ir mergaitėms krikšto kaspinai (fastonškos), vstavkų, tasmų, gumos plačios ir siauros, daug įvairių nosinių ir skarelių moterims, spinkų (knopkių), įvairių sagų, šalikų moterims, bovelninių ir šilkinių siūlų siuvinėjimui, siūlų siuvimo mašinoms – juodų ir baltų špulelių po 100 ir 200 jardų, adatos, grafkos, kobinukai ir virbalų nėrimui, kabukų, kobinukų meškerėms.
Mokyklinės prekės: sąsiuviniai, vokai, atvirukai, pašto ženklai, popierius laiškams, rašalas, plunksnos, plunksnakočiai, paprasti ir cheminiai paišeliai, grifeliai, grifelinės lentelės, liniuotės, mokyklinė kreida.
Vėl galanterija: žadintuvai, kišeniniai laikrodėliai – brangesni ir pigesni.
Ūkinės prekės: liktarnos, lempos, įvairių numerių stiklai lempoms, žvakės.
Tabakas, tabako išdirbiniai ir reikmenys: tabakas geros rūšies papirosams, gilzės papirosams, trubeliai papirosams dirbti, įvairių rūšių papirosai ir cigarai, degtukai, pypkės, rūkomas popierius.
Pirmo būtinumo prekės: smulkus cukrus, galvos cukrus ir gabalinis, druska, skalbimo muilas ir tualetinis, šarmas, žibalas, mašininė alyva, pokostas, šmiras ratams.
Maisto prekės: alyva valgomoji, silkės, įvairių rūšių saldainiai – ir brangūs šokoladiniai, ir carskiniai be popieriukų, figos – suvynioti vaisiai, razinos, cinamonas, migdolai, mielės, potašas, pipirai – kvepiantys ir kartieji, gvazdikai, atvežtos iš Skaudvilės barankos, savo gamybos pyragas...“
Ypač įspūdinga buvo tos parduotuvės iškaba: „Мануфактурно галантерийно колонияльно табачная торговля С.Парульского“. Visa tai – iš pačios dvidešimtojo amžiaus pradžios. Daiktai, daikčiukai, prekės. Tarsi elementarios, neištaigingos, bet, kita vertus, tai būtiniausi dalykai, kurių reikia, kad žmogus jaustųsi žmogumi.
Iš esmės ir mums tokių daiktų visiškai pakaktų, visa kita tėra žaislai, kuriais bandome numarinti mus nuolat kankinantį nerimą, nuolat budinčius, godžius nepatenkintus instinktus, nuolat į pakaušius alsuojančią mirties nuojautą... Ir taip išeina, tarsi vienas prisiminimas (mano) iškvietė ar užslinko kaip ledo lytis ant kito (senelio brolio Viktoro) prisiminimo, o gal net ir kitaip, galbūt kažkada perskaityti memuarai reanimavo mano prisiminimus, nors tai jau visai nebesvarbu: galiausiai jie virto žmonių prisiminimais apie žmones, ne apie daiktus.
Mes mėgstame daiktus, pamilstame juos, paskui nekenčiame, keikiame, kaltiname, esą jie, daiktai sugriovė mūsų gyvenimą. Tačiau daiktai nei geri, nei blogi, jie tik atspindi mūsų smulkias, juokingas ydas, baisius instinktus ir nereikšmingas nuodėmes. Kad ir kiek jų nusitvėrę laikytumės, ateina akimirka, kai viskas subyra, viskas virsta dulkėmis, šešėliais, migla, o šviesa, netikėtai iš kažkur atklydusi, lygiai taip pat neperspėjusi išeina, geidžiama ir neprijaukinama kaip katės.
Tiktai krebžda kažkas kampe, tarsi siela vis bergždžiai bandytų pasprukti iš kūno kalėjimo.
Ir prisiminimo liudijimas, kad buvo čia gyventa, mylėta, tikėta, kentėta, prisiminimas, kuris galbūt kada nors kur nors, kažkieno sąmonėje plykstelės vėl kaip šviesa ir nušvies jau visai kitus daiktų ir būties kontūrus, ir bus palaiminta ta akimirka, ir ta šviesa, ir daiktai, stebėję mūsų užuojautos vertas pastangas pranokti save pačius.