Bet šmėklos yra šmėklos. Norint jas pagauti, pirmiausia reikia pamatyti. Dar svarbiau — žinoti, kaip jos atrodo. Juk neįmanoma apmokestinti reiškinio, kuris neturi aiškaus pavidalo. Ir štai šmėklos po truputį lenda į dienos šviesą.
Per kelias dienas išryškėjo populiariausi prabangos šmėklų pavidalai. Tai - arogantiškas „Ferrari“ raudonumas arba sunkus „Rolls Royce“ radiatoriaus žvilgesys. Ryto rūke skendintis užmiesčio dvaras, privataus lėktuvo sparnai ir dvistiebė gražuolė Nidos uoste.
Taigi, ferarių vairuotojai, lainerių pilotai, regatų mėgėjai — stot! Gelbėsite valstybę ir visus šių gėrybių dar neturinčius! Išskirtinių daiktų savininkai džiaugsis gavę išskirtinę teisę gelbėti valstybę, o valstybė — melsis, kad tų gelbėtojų būtų kuo daugiau.
Ar jų yra pakankamai? Ar visiems tų raudonų šmėklų užteks? Tai klausimas, kuriuo rūpinsis „Regitra“. Tegu sau lenkia pirštus. Mažoka ferarių ir lamborginių? Yra mersedesai ir bmw. Pritrūks dvistiebių jachtų? Suskaičiuos vienstiebes, o paskui katamaranus ir dar pridės „Optimistų“ klasę.
Tik kažin ar tie skaičiavimai ir registravimai bus lengvas darbas. Kažin ar jį pavyks nuveikti per keletą dienų. Prancūzai šią problemą pradėjo spręsti prieš 235 metus.
Pamenate, kaip Marie Antoinette duonos pritrūkusiems varguoliams siūlė valgyti bandeles? Paaiškėjo, kad bandelės yra šiokia tokia prabanga, bet karalienė už neišmanymą vėliau sumokėjo savo galva.
Prabanga yra šmėkliškos prigimties, nes ją sunku pričiupti aritmetiškai. Tai, kas vakar buvo prabanga, šiandien yra marazmas. Ir atvirkščiai.
Imkime Italiją — šalį, kuri gamina maždaug 20 proc. viso pasaulio prabangos prekių. Prieš keletą dešimtmečių Italijoje visi mokėjo šaldytuvo mokestį, nes galimybė atsišaldyti balto vyno butelį buvo įvardinta kaip antgamtiškos prabangos dalykas.
Arba radijas automobilyje. Šiandien klausytis pageidavimų koncerto važiuojant į maksimą yra jokia prabanga. O štai Italijoje vos prieš porą dešimtmečių reikėjo mokėti 60 tūkst. lirų (apie šimtą litų) per metus už malonumą lėkti greitkeliu ir klausytis „Ricchi e Poveri“ (italų popso grupė „Turtingi ir vargšai“).
Prisidegti papirosą mašinos elektriniu uždegikliu irgi buvo arogantiška prabangos grimasa, už kurią taip pat reikėjo mokėti. Todėl italų „Guardia di finanza“ (it. ekonominė policija) pirmiausia stabdydavo rūkančius vairuotojus ir mašinas su antenomis.
Žodžiu, prieš pradedant vaikytis prabangos, teks susitarti, kas yra prabanga — kiekis ar kokybė. Kažkam dviejų metų automobilis su 3 litrų darbinio tūrio varikliu yra prabanga.
O 1966 metų „Ferrari Dino“ yra prabanga ar lūžena? Žiūrint kam.
Kolekcionieriai už šią retenybę paklotų 3 milijonus dolerių, o mūsiškiams prabangos matuotojams — tai viso labo senas automobilis. Norint teisingai nustatyti vieno ar kito prabangos atributo vertę, reikia prabangą prisijaukinti. Reikia ją išmanyti.
Ir šiek tiek gerbti.
Juk prabangos dalykai dažniausiai turi ne tik tam tikrą nominalią piniginę, bet ir nemažą intelektinę vertę.
Tiesa, Vyriausybei rūpi pinigai. Ji, pasiseilinusi pirštą jau bando apskaičiuoti, kokio dydžio bus tas figos lapas biudžeto nuogybei pridengti.
Planuoja, kiek įplauks, bet nieko nenori žinoti apie tai, kiek išplauks. Seimo vadovė prabangą žadėjo “sutvarkyti” per parą. Ar verta skubėti? Reikėtų atidžiau pasidomėti, kaip sekasi vaikyti šmėklas šalyse, kuriose prabanga yra ne nuodėmė, o normali “socialinio lifto” pasekmė.
Italija su prabangos turėtojais bandė kariauti keletą dešimtmečių.
Puola ant turtuolių sąskaitų — sąskaitos iškeliauja į Šveicarijos ar San Marino bankus. Puola ant 20 metrų ilgio jachtų — jachtos išplaukia į kaimyninę Kroatiją. Čiumpa už gerklės dvarų savininkus — savininkai dvarus užrašo giminaičiams iš užsienio.
Arši prabangos medžioklė tampa musių šaudymu iš patrankos. Milijonas į biudžetą įplaukia, dešimt milijonų iškeliauja. Kuo visa tai baigiasi? Baigiasi amnestija.
Apsižiūrėjusi, jog kapitalas iš šalies iššovė tarsi kamštis iš „prosecco“ butelio, Roma prašo pabėgusiųjų sugrįžti su savo sąskaitomis ir ferariais tėvynėn. Grįžimo kaina — sutartinė. Bet kuriuo atveju sugrįžėliai sumoka perpus mažesnius mokesčius negu tie, kurie liko ir tvarkingai mokėjo.
Na, bet jeigu valstybei reikia iš kažkur paimti 10 milijardų eurų — ji nusižemina ir skelbia amnestiją. Vėlgi — teisingam sąžiningai mokėjusiųjų pykčiui. Taip ir neaišku, kuris darbas yra keblesnis — gaudyti prabangos šmėklą ar iš šalies bėgantį kapitalą?
Vis tik mokestis už prabangą yra smagus fiskalinis adrenalinas. Vieną kartą spustelėjusi šį finansų pedalą, valstybė jo jau nebeatleidžia. Niekada. Šiandien — bentliai ir oro balionai, rytoj — paveikslų kolekcijos ir muzikos instrumentai.
Poryt — televizoriai. Arba laiptukai į namus. Yra ir toks prabangos mokestis Italijoje: jeigu namų slenkstis yra šaligatvio aukštyje — tada viskas gerai.
O jeigu yra laiptai su keturiom pakopom, tada jau negerai. Nori pakilti virš šaligatvio — mokėk! Viskas baigiasi tuo, kad prabangos mokestis, sugalvotas kaip socialinio solidarumo instrumentas, tampa šlykščiu mokestinio šantažo įnagiu. Ir kenčia nuo jo paprastai ne milijardieriai, o šiek tiek prakutę vidutiniokai.
Prabangos šmėkla nebaisi ten, kur yra tolerancija brangiems daiktams. Tarkime, aš važiuoju fiatu, o kaimynas — mersedesu, bet man širdies neskauda.
Neskauda ir dėl bendradarbio „Eberhard“ laikrodžio, ir dėl giminaičio sodybos prie ežero. Tada valstybės kvietimas susimokėti prabangos mokestį tebus kiekvieno pareiga ir tiek.
Na, o jeigu „Ferrari“ bus tas raudonas audeklas, kuriuo valstybė mojuoja socialinei koridai pagyvinti, tada prabanga taps pavojingu pretekstu. Panašiu į Marie Antoinette „brioches“ - prancūziškas bandeles.
Kova su šiais prabangos atributais buvo efektingai vykdoma, pasitelkus daktaro Josepho Ignace’o Guillotino išradimą.