Charizmatiškesnis už G.Ziuganovą komunistų lyderis būtų gavęs kur kas daugiau balsų. Daugiau nei pusė Rusijos gyventojų neapkenčia kapitalizmo bet kokia forma, liberalizmą laiko visų blogybių šaltiniu ir ilgisi laikų, kai visi be išimties turėjo nors ir menkai apmokamą darbą bei ramią senatvę.
Kuo skiriasi viena nuo kitos keturių į Valstybės Dūmą patekusių Rusijos partijų užsienio politika?
Tik radikalumu. Prieš dvejus metus teko matyti Rusijos jaunimui skirtą viktoriną apie iškilias Rusijos asmenybes, kur J.Stalinui teko prizinė vieta. Partijos „Teisinga Rusija“ lyderis S.Mironovas rinkosi karvedį A.Suvorovą ir tyliai pritarė generolų mintims, jog A.Suvorovas nebūtų sustojęs Tblisio prieigose.
Ką V.Žirinovskis mano apie Lietuvą, neverta kartoti. V.Žirinovskis pretenduos ir į prezidentus. Kaip ir G.Ziuganovas. Ir dar nežinia, ar Vakarų valstybėms nereikės palaikyti V.Putino.
Panašu, kad tik dabar mąstanti demokratinė Rusijos dalis pamatė savo menko pilietinio aktyvumo rezultatus. Ji išeina į gatves, protestuoja, bet šaukštai jau po pietų.
Išgąsdintas rinkimo rezultatų prabilo net M.Gorbačiovas. Pasigirs ir daugiau žinomų balsų. Bet po laiko. Ilgus metus demokratinė Rusija atsibusdavo tik prieš pat rinkimus, nedirbo su visuomene ir pagaliau tapo visiškai nušluota nuo politinio žemėlapio.
Ji dar galėtų ryžtis lemiamam mūšiui per prezidento rinkimus, bet laiko plačiam judėjimui jau per mažai. Net jei įsivaizduotume staiga iš naujo surengtus Valstybės Dūmos rinkimus, dar neaišku, ar neapsisprendusieji nebalsuotų už Komunistų partiją. Horizontalė jau stovi, vertikalė - guli. Rusijoje istorijos smagratis pajudėjo atgal.
Rinkimai Rusijoje yra įspėjimas ir Lietuvai, kurios politikai ir piliečiai paviršutiniškai vertina įvykius buvusioje imperijoje ir atsainiai žiūri į būsimą Seimo sudėtį.
Lietuvoje taip pat gurga povandeniniai socializmo šaltiniai ir tik dėl dramatiškos istorinės atminties dar nesiryžtama reikštis atvirai. Bet politikos procesai daug kuo panašūs į Rusijos.
Seimas - jau beveik miniatiūrinė Dūma. Lietuvoje uždrausta komunistų partija, bet neigiamas ne vien emocinis nusiteikimas žalingos „Vakarų įtakos“, JAV atžvilgiu mūsų valstybėje yra paplitęs daugelyje visuomeninių ir politinių organizacijų.
Sociologai ir rinkos procesus tyrinėjantys ekspertai vis atviriau kalba apie didėjančią žmonių neapykantą verslui. Teko girdėti jauno lietuvio mokslininko pasisakymą, kad yra labai gerai, jog prezidentė D.Grybauskaitė sustabdė kapitalizmo raidą Lietuvoje.
Į Rusiją gravituoja ir Lietuvos politinė struktūra. Pats ryškiausias požymis - spartus Seimo reikšmės menkėjimas. Vis daugiau Seimo narių tinka tik šou ir studentiškoms viktorinoms. Politinė valdžia koncentruojasi prezidentės rankose, kurios tiesioginiu bauginimo įrankiu tapo STT ir Generalinė prokuratūra.
Seimas dar neišdrįso pasipriešinti nė vienam prezidentės teiktam projektui, vieningai kėlė rankas už sau pražūtingą naują partijų finansavimo įstatymą. Užsienio politikos klausimais nėra nei nuomonių, nei diskusijų.
Rusijoje V.Putinas ir jo aplinka su finansiškai prispaustos žiniasklaidos dalimi skelbia, jog uždavinys - pažaboti oligarchus. M.Chodorkovskis pasirinktas įrodymui.
Lietuvoje einama tuo pačiu keliu - aktyviai ieškoma, kas galėtų būti pirmuoju lietuvišku chodorkovskiu. Kaip ir Rusijoje, kituose Seimo rinkimuose barjerą įveiks keturios partijos.
Kuri iš keturių, Rusijos pavyzdžiu, taps „Vieningosios Lietuvos“ pagrindu? Skirtumo didelio nėra. Lietuvos gyventojai retai ir per menkai yra supažindinami su Rusijos partijų programomis.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi G.Ziuganovo ir Lietuvos konservatorių mokesčių politika? Beveik niekuo. Tuo galėjo įsitikinti kiekvienas, kas klausė G.Ziuganovo rinkiminės agitacijos. Ypač turtingųjų apmokestinimo klausimu.
Koks yra skirtumas tarp V.Žirinovskio ir Seimo nario P.Gražulio pasisakymų? Formos požiūriu - jokio skirtumo. Sudėkite greta S.Mironovo ir V.Uspaskicho partijų programas - kiek jose skirtumų? Išskyrus vieną - „Teisingoji Rusija“ kur kas laisviau kalba apie Rusijos užsienio politiką nei Lietuvos politikai - apie savąją.
Tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje nepopuliariausios partijos, siejančios save su liberalizmo idėjomis. Rusijoje jos išmestos iš politinio gyvenimo, Lietuvoje dar kabo ant plauko. Nesusijungusios irgi iškris ir galės protestuoti nebent prieš rinkimų pažeidimus.
Tačiau pati panašiausia ir pavojingiausia tendencija yra didėjantis atotrūkis tarp politikos ir visuomenės.
Tradicinėse demokratijose politikai yra kur kas labiau priklausomi nuo visuomenės nuomonės. Pasyvios visuomenės akivaizdoje politikai gali keisti sprendimus visiškai nepaisydami piliečių reakcijos.
Tai matome Seime svarstant kitų metų biudžetą. Vis nauji pasiūlymai dėl naujų mokesčių įvedimo atsiranda vos ne per parą, jie apipinami sudėtingiausiais paaiškinimais, net skirtingais vienos ir tos pačios partijos žmonių.
Tai reiškia, jog bus priimtas toks sprendimas, kokio Vyriausybė norės, o piliečiai nespės nei suprasti nei pasipriešinti. Arba atsibus jau traukiniui nuvažiavus. Kaip Rusijoje.