Kad Rusijos žmonės pabudo ir nebėra patenkinti jų laisves gerokai apribojusiu V.Putino režimu, dabar jau akivaizdu.
Jau atskleista per daug ne tik valdžios manipuliavimo, bet ir akiplėšiškiausių rinkimų rezultatų klastojimo faktų. Tiek daug, kad nekyla abejonių, jog tai – ne pavieniai atvejai, o „sisteminis klastojimas”.
Tačiau svarbiausia, kad prieš visus tuos klastojimus stojo paprasti Rusijos žmonės. Jie po daugelio metų vėl pajuto, kad šalies ateitis turi priklausyti nuo piliečių valios, o ne nuo valdžios norų. Ir ėmėsi aktyviai demaskuoti apgavikus bei reikalauti, kad būtų atkurta teisybė.
„Ar ir Rusijoje po ilgos žiemos galime sulaukti politinio pavasario?” – dabar klausia ne vien apžvalgininkai, įžvelgiantys sąsajas su Arabų pavasariu pavadintomis revoliucijomis Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Tokie vertinimai, ko gero, dar yra gerokai per ankstyvi. Revoliucija Rusijoje, nepaisant šios savaitės protestų Maskvoje ir Sankt Peterburge, dar tikrai nekvepia.
Net ir 10 tūkstančių protestuotojų Maskvos centre – tik saujelė, nekelianti jokios realios grėsmės valdžiai. Tuo tarpu tikėtis, kad žmonės masiškai išeis į gatves, bent jau kol kas nerealu. Kilti į aktyvią kovą pasirengę tikrai nedaugelis.
O ir gniaužtai, kuriais V.Putino režimas laiko visą valdžią šalyje, nė kiek nesusilpnėjo. Nereikia apsigauti – Valstybės Dūmoje režimas galės kliautis netgi ne vien daugumą vis tiek turinčios „Vieningosios Rusijos” balsais. Parlamente esanti opozicija grėsmės režimui tikrai nekels.
Per kitų metų prezidento rinkimus taip pat sunku tikėtis ko nors kito nei V.Putino pergalės. Ir ne vien todėl, kad režimas prireikus suklastos dar daugiau balsų, bet dabartinis premjeras, kaip ir planuota, bus sugrąžintas į šalies vadovo postą.
Reikia pripažinti, kad tarp Rusijos opozicijos nėra visuomenę patraukti galinčių lyderių. Ir net pačios opozicinės partijos kol kas negali pretenduoti į didesnės visuomenės dalies palankumą.
Geriausias to įrodymas – tinklaraštininko A.Navalno fenomenas. Ko gero, galima teigti, kad šis korupciją ir valdžios lėšų švaistymą demaskuojantis aktyvistas Rusijos žmonėms pabusti padėjo daugiau nei visos opozicinės partijos kartu sudėjus.
Dabar net į protestų mitingus žmonės renkasi ne pakviesti opozicinių partijų, o susivieniję pagal A.Navalno šūkį – „Prieš sukčių ir vagių partiją”. Būtent A.Navalnas taip pavadino „Vieningąją Rusiją” ir savo demaskuojančiomis akcijomis privertė nemažą dalį visuomenės įsisąmoninti, kad jis teisus.
Ir būtent pati visuomenė dabar socialiniuose tinkluose telkiasi į protesto akcijas, palikusi opozicines partijas nuošalyje. Tačiau tai – bene vienintelis panašumas su Arabų revoliucijomis Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Tačiau, kad ir kaip būtų, paskatinti permainas Rusijoje vis dėlto įmanoma. Nebūtina vien laukti, kad patys rusai po pabudimo imtųsi aktyvesnės kovos.
Paradoksas, tačiau, nepaisant kalbų, kad dabar būtent Kremliui palankus metas plėsti savo įtaką tarptautinėje arenoje, aktyviai prisidėti prie permainų Rusijoje galėtų ir Vakarai.
Nors Maskva pastaruoju metu griebiasi vis agresyvesnės retorikos ir net grasina kone ginklavimosi varžybomis Vakarams, akivaizdu, kad ji nėra tokia stipri, kokia dedasi.
Pavyzdžiui, iš grasinimų, kad Rusija gali dislokuoti raketas „Iskander” Kaliningrado srityje, jei NATO ir toliau tęs savo raketinės gynybos Europoje projektą, šaiposi ne vien kai kurie pačios Rusijos ekspertai.
Atrodo, net NATO generalinis sekretorius A.Foghas Rasmussenas nutarė parodyti, jog šie grasinimai Aljansui paprasčiausiai nerūpi – jis tik patarė Maskvai nešvaistyti pinigų tuščiam pasipuikavimui prieš neegzistuojantį priešą.
Garsiąją „įjungimo iš naujo” santykių strategiją Maskvai siūliusios JAV taip pat jau nekart pademonstravo, kad Maskvos retorika Vašingtonui įspūdžio nebedaro.
Taigi bent jau į Kremliaus gąsdinimus Vakarai moja ranka. Bet ar išdrįs žengti toliau? Ar nuspręs didinti spaudimą režimui, kurio pamatus, nors ir labai pamažu, ima klibinti patys Rusijos gyventojai? Ar galima, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad, esant reikalui, ir Rusijos valdžiai būtų taikomos tokios pat sankcijos, kokių sulaukė Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka?
Juk padėtis labai panaši – abiejose šalyse suklastoti rinkimai. Abiejų šalių valdžia protestus dėl klastojimo ryžosi malšinti jėga. Ir nors Maskva A.Lukašenkos represijų lygio dar nepasiekė, negalima atmesti galimybės, kad veiksmai bus panašūs. Kaip tuomet reaguos Vakarai?
Ir kaip reaguos, pavyzdžiui, Prancūzija ir Didžioji Britanija, ypač skatinusios Arabų pavasarį, o į Libiją net organizavusios karinę intervenciją, jei jėga protestus numalšinti stengsis Rusija?
Apie karą, žinoma, nekalbama. Bet ar Vakarai pasirengę bent nebendradarbiauti su permainų trokštančius rusus jėga nutildyti norinčiu Kremliumi?
Juk net aiškus atsakymas į šį klausimą taptų papildomu spaudimu V.Putino režimui. Tik ar kas nors drįs taikyti Rusijai tuos pačius standartus kaip ir kitiems?