Sunkiai su tuo „pasibuvimu su savimi“ šiais kalėdiniais laikais. Gruodis – švenčių metas. Juk privalai, žmogus, dalyvauti ir džiaugtis bendradarbių ar kitų įvairiausio plauko bendrų bendryste. Pavyzdžiui, ištiko metinis ir pagrindinis kontorėlės balius. Juk tai - neįkainuojama galimybė (arba įkainuojama) su viršininku pasibroliauti neformalioje aplinkoje nuoširdžiai neblaiviame broliškame glėbyje. Ar gali būti net mintis apie nedalyvavimą ir kiūtojimą kažkur uždarai „su savimi“?!
Toliau. Sunku yra ir su tuo „susikaupimu“. Valgyti tai reikia. Tai ir trauki, ir įsitrauki į prekybinių centrų kalėdinę karštinę. Negali gi, žmogus, nematyti, negirdėti, netyvuliuoti kalėdinio kvaitulio sūkuryje.
Taigi belieka Viešpaties gimimo laukimas. Nelygu, ką tai reiškia praktikuojančių ir nepraktikuojančių katalikų Lietuvoje masei. Žiū, jau renčia prakartėles. Ilgainiui sudės ten padabintas lėlytes. Kurios ir sutrauks Kalėdų įvykio ištroškusias ir jau kūčiukais bei kitomis gėrybėmis pasisotinusias minias.
Šiuose masiniuose renginiuose nėra tikėjimo.
Adventas ir Gimimas yra tikėjimo įvykiai. Vidinio gyvenimo Dvasioje įvykiai. Trečiąjį „Gaudete“ (Džiūgaukite) sekmadienį meldžiame:
„Prašome, Viešpatie, priderink savąją ausį prie mūsų maldavimų ir mūsų sielos tamsybes nušviesk savojo apsilankymo malone. (Kolektos, arba Pradžios malda).
Šioje maldoje mes pripažįstame esą tamsoje; mes prašome Viešpaties dėmesio; mes prašome, kad jis mus aplankytų ir išgelbėtų. Viena vertus, Advento metu tikintis žmogus išgyvena tamsą. (Niurstanti gamta taip pat liudija mirties apsuptį). Kita vertus, tikintysis jau džiūgauja malonės apsilankymo įvykiu. Malonės atėjimas (Adventus) yra pergyvenamas žmogaus širdies gelmėje.
Taigi, Adventas yra Dievo įvykio žmogaus širdyje laukimas. Ir tas laukimas nėra beviltiškas, nes jis čia ir dabar išsiskleidžia malonės patirtimi. Štai – Dievas yra ir Jis ateina! Ir aš išeinu pasitikti man dovanojamą viltį ir kartu gyvastį. Tikėjimo aktas perskrodžia tamsos skraistę. Dangiškoji Jeruzalė, pažadėtoji palaima, nušvinta manyje.
„Visada džiūgaukite Viešpatyje, dar kartą sakau – džiūgaukite. Jūsų nuosaikumas tebus žinomas visiems žmonėms: Dievas yra arti. Dėl nieko nesirūpinkite, bet kiekvienoje maldoje jūsų prašymai tetampa žinomi Dievui.“ (III Advento sekmadienio Įžangos giesmė, Fil 4, 4. 5)
Įžangos giesmė yra skirta žengiantiems prie Aukos malonės altoriaus. Tuo tarpu pasiliekantiems anapus Tikėjimo vartų pranašas Izaijas šaukia:
„Silpnadvasiai, būkite sustiprinti ir nebijokite; štai mūsų Dievas ateis ir mus išgelbės“. (Komunijos priegiesmis, Iz 35,4).
Adventu metu aštuoniasdešimt nuošimčių praktikuojančių ir nepraktikuojančių Lietuvos katalikų, iš tiesų, susiskirsto į žengiančius malonės link ir šiaip švenčiančius Kalėdas. Arba tiesiog, į tikinčius anapusiniu gyvenimu Dievuje ir godžiai stveriančius šiapusinius gėrius.
O kurioje pusėje esi tu?