Šią savaitę prasidėjo jau tradicinė tapusi akcija „Maltiečių sriuba”. Per ją Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai miestų aikštėse gyventojams pilsto karštą sriubą, o mainais už ją prašo paramos vargstantiems pensininkams.
Už šios labdaros organizacijos surinktas lėšas yra prižiūrimi šimtai galą su galu sunkiai suduriančių pensininkų.
Savanoriai jiems tiesiai į namus atveža šilto maisto.
Į senjorų namus kasmet užsuka ir 45 metų grafas D.von Saurma-Jeltschas – jis Maltos ordino ambasadoriumi Lietuvai yra paskirtas nuo 2006-ųjų.
– Kaip per 6 akcijos „Maltiečių sriuba” metus pasikeitė lietuvių požiūris į labdarą? – pasiteiravo „Sostinė” D.von Saurmos-Jeltscho.
– Pirmiausia kinta šios akcijos skaičiai. 2006-aisiais projektą pradėjome penkiuose miestuose, dabar jis vyks 21 mieste.
Ne tik vis daugiau žmonių sulaukia paramos, bet ir vis daugiau jų įsitraukia į paramos davimą, savanoriavimą. Mūsų iniciatyva suvienija žmones.
Socialinės atsakomybės būtinumą supranta ir vis daugiau Lietuvos verslininkų.
Nustebau, kad pernai surinkome tiek pat lėšų, kiek ir užpernai. Tiesa, šįmet surasti rėmėjų mums sunkiau.
Girdėjau tą patį ir iš kitų labdaros organizacijų.
Žinau, kad 2010-aisiais Lietuvoje buvo labai sunku, o 2011-aisiais ekonomikos situacija gerėjo, tačiau įmonės dabar vėl karpo išlaidas.
– Ar pats esate buvęs namuose, kur gyvena jūsų remiami žmonės?
– Taip, ne kartą. Kiekvieną kartą įeiti į namus, kuriuose žmogus guli lovoje, negali iš jos pakilti jau kelerius metus ir visas jo gyvenimas sukasi apie tą lovą, man yra didžiulė patirtis ir emocinis sukrėtimas.
Sunku pajausti, ką reiškia taip gyventi arba kaip gyvena žmonės, kurie yra akli ir jau penkiolika metų nebuvo išėję iš namų.
Žinoma, svarbu, kad tokiems žmonėms atvežame maisto ir pasirūpiname jais fiziškai, bet lygiai taip pat svarbu ir tai, kad su jais pabendraujame. Vienišumas yra labai sunkus išgyvenimas.
Kartais sąlygos, kuriomis žmonės gyvena, šokiruoja. Čiužiniai, ant kurių jie miega, būna visai supuvę, namuose tvyro nemalonus kvapas.
Kai kurie neturi vandentiekio ar elektros.
Tokių vaizdų pasitaiko ir Vilniuje, netgi daugiabučiuose, nors net neįtartum, kokiomis sąlygomis žmonės gyvena, kol neįkeli kojos į vidų.
– Ar vilniečiai supranta savanorystės svarbą?
– Džiaugiuosi, kad galime pritraukti vis daugiau savanorių. Neseniai sutikau jauną moterį, kuri mūsų biure savanoriauja mėnesį. Jos darbas – skambinti ir ieškoti rėmėjų.
Tačiau šis darbas toks pat svarbus kaip ir tų, kurie keliauja tiesiai pas žmones į namus. Stengiamės pristatyti visuomenei, kad savanoriavimo formos gali būti įvairios ir skirtingos.
Tačiau labiausiai man patinka rengti mokyklose geriausios labdaros rinkimo idėjos konkursus. Moksleiviai sugalvoja, kaip galėtų rinkti labdarą, kad tai jiems būtų įdomu.
Jie, pavyzdžiui, sugalvoja groti pianinu, pastatyti spektaklį, rengti mokykloje sporto rungtynes ir iš nedidelio dalyvių skaičiaus rinkti po litą ar penkis.
Pinigų suma šiuo atveju nėra svarbu.
Svarbiausia, kad vaikai ir suaugusieji išmoksta, kad labdara – ne tiktai turtingųjų rūpestis, supranta, jog rinkti lėšas varguoliams gali bet kas, o tai daryti – labai smagus darbas.
Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, man pasakė, kad turtingi aukoti nenori, todėl užsiimti labdara čia labai sunku. Tačiau dabar matau pokytį – įvairių sluoksnių žmonės Lietuvoje nori ir gali aukoti.