Bet, rodos, kuo daugiau B. Asevičiūtė darbų užsikrovusi, tuo daugiau energinio parako ji turi. Pianistė kiekvieną dieną randa priežastį, dėl ko verta švytėti. Štai kai pastarąjį kartą buvome susitikusios, Birutė degė džiaugsmu, kad per gastroles Baltarusijoje dirigentas Grigorijus Soroko ją pakvietė groti solo su Molodečno miesto M. K. Oginskio muzikos akademijos simfoniniu orkestru. Bet tai – tolimesnėje ateityje.
Sklandydama savo darbų kalendoriaus puslapius, pianistė neranda nė vienos laisvesnės minutės visą gruodžio mėnesį. Mat tuo metu numatyti įvairūs renginiai ir Kalėdų ciklo koncertai Užutrakio dvaro sodybos rūmuose su kamerinės vokalinės muzikos iniciatyvų grupe „United Voices“. Ją įkūrusi su operos solistu Jonu Sakalausku B. Asevičiūtė ieško naujų būdų ir erdvių tradicinei muzikai atlikti.
Užtat pažvelgus į šią jaunosios kartos muzikę, pasimiršta mūsų menininkų dejonės, kaip sunku gyventi ir kaip nėra darbo. „Neseniai vienas žmogus manęs klausė, kas mane palaiko, kas man padeda, kai aplinkui – tiek daug depresijos ir kai menininkų kasdienybė nelengva. O aš atsakiau, kad man padeda mėtų arbatos puodelis prieš miegą“, – šypsosi daug ką turinti papasakoti pianistė koncertmeisterė, fortepijono pedagogė ir prodiuserė B. Asevičiūtė.
– Ar akompanuodama nesijaučiate kitų muzikantų šešėlyje?
– Būtent apie tai pastaruoju metu daug mąstau, nes šie metai man buvo permainų metai. Mano įsitikinimu, labai stereotipiška manyti, kad koncertmeisteris yra tik šešėlinė figūra. Jis negali būti nepasisekęs, prastas pianistas, kuris dėl to ir akompanuotų. Manau, akompaniatoriams turi būti keliami aukšti reikalavimai. Jie ne tik turi puikiai įvaldyti fortepijono meną, bet ir sugebėti būti jautriame kontakte su solistais, kitaip tariant, girdėti ne tik save, bet ir scenos partnerį.
Ir visiškai nesutinku su tais, kurie sako, kad tas ar anas koncertmeisteris per pasirodymą buvo geras, nes „netrukdė“. Mano požiūriu, geras akompaniatorius, atvirkščiai, turi būti ryški individualybė, turinti ką pasakyti, sudominanti klausytoją – taip kaip ir solistas. Duete su solistu pianistas turi ne šiurenti ir būti nematomas, negirdimas, turi ne eiti dainininkui iš paskos, o jį vesti į priekį, solistui turi pakloti raudoną kilimą, t.y. jam padėti.
Todėl man pačiai po koncertų įdomu sužinoti kompetentingų žmonių nuomonę apie mano atlikimą ir sulaukti iš jų pastabų, nes aš nenoriu tik šiurenti – noriu būti išgirsta.
– Pastaruoju metu grojate ir teatralizuotuose pasirodymuose, kurių metu muzika susipina su poezija, šokiu, vaidyba. Kaip tai keičia jūsų atlikimą?
– Akademinės muzikos pasaulyje įprasta, kad muzikantas užlipa ant scenos, pagroja, nusilenkia, jam visi paploja ir jis išeina. Puiku, jei tas menininkas yra pasaulinio lygio, kad jam daugiau nieko kito daryti nereikia.
Kita vertus, norisi koncerto suvokimą praplėsti, jį praturtinti, tarkim, poezija. Ir čia aktorius ne šiaip turėtų atlikti renginio vedėjo vaidmenį, kai pristato koncertą ir padeklamuoja eiles, bet jo pagrindinė funkcija būtų įvesti žiūrovus į temą, epochą, juos įkaitinti.
Tokiais teatralizuotais koncertais su J. Sakalausku siekiame ne tik kuo daugiau žmonių sudominti klasikine muzika, bet ir rasti daugiau jos išraiškos būdų. Norime, kad vokalinės kamerinės muzikos pasirodymai būtų kiek kitokie.
Projektas „Šokančios dainos“ buvo mūsų atspirties taškas, nuo kurio ir pradėjome naudoti menų sintezę. Paradoksas: mes dirbome be režisieriaus ir visi trys – aš, solistas ir šokėjas Eligijus Butkus – buvome lygiaverčiai partneriai, kartu ieškojome režisūrinių sprendimų.
Man tai buvo be galo įdomus darbas. Aš pirmą kartą, kaip muzikantė, su šokio menu susidūriau iš arti: ką reiškia akompanuoti šokiui? kaip tai daryti? Pasirodo, čia yra daugybė subtilybių. Baleto šokėjai įpratę dirbti kartu su dirigentu ir orkestru grojant gyvai muzikai, todėl ir aš turėjau būti kaip dirigentė. Eligijus prašydavo, kad tam tikrose kūrinio vietose tempą pagreitinčiau sukimams arba turėdavau pagroti taip, kad jis tuo metu galėtų atlikti piruetus. Su šokėju derinti kai kurias pasirodymo akimirkas – man visiškai nauja patirtis.
Bet per tą projektą buvau ne tik akompaniatore, soliste ir dirigente. Man dar teko pašokti valsą, net deklamuoti eiles. Fantastiškai jaučiausi atlikdama tuos kelis skirtingus vaidmenis. Aišku, jaudinausi žymiai labiau, nes teko išbandyti visiškai naujus, man netikėtus amplua. Tarp kitko, savo magistrinį rašiau apie scenos baimę ir jaudulį. Pastebėta, kad menininkai labiausiai ir jaudinasi tada, kai turi daryti kažką neįprasta ir kitaip nei iki tol buvo įpratę.
– O kaip į jūsų žaismingus pasirodymus scenoje reaguoja kolegos, kurie, kaip minėjote, įpratę, klasikinės muzikos atlikėją per koncertą matyti išsitempusį ir tik grojantį?
– Su didžiule negatyvia kritika tiesiai į akis dar nesusidūriau. Atvirkščiai – su „Šokančiomis dainomis“ esame pakviesti koncertuoti į kitus miestus. Pasirodymą surengsime ir Klaipėdos koncertų salėje, nors tai akademinė erdvė. Beje, pastebėjau, kad uostamiesčio publika mėgsta naujoves, ji ir ne tokia provinciali, ir ne tokia akademiška kaip kitur.
Bet iš kelių pianistų jau sulaukiau ironiškų pastabų: „Tai jau šokate, Birute?“ Aš jiems priminiau, kad mano pagrindinis darbas vis dėlto yra groti. Taip pat, kad ir ką daryčiau, nuolat susiduriu su pavydu, nes rinka pas mus maža ir visi sukamės tame pačiame rate.
Neseniai viena ponia su pavydo gaidele stebėjosi, kaip su J. Sakalausku įkūrėme viešąją įstaigą, ir klausinėjo: „Kaip čia taip gerai sukatės? Turbūt daug uždirbate? Matyt, žinote, kaip čia viską reikia daryti?“ O aš atsakiau: „Ponia, tiesiog nueikite į Registrų centrą, ten viešosios įstaigos įkūrimas jums kainuos maždaug 50 litų“.
Žmonės, užuot sukūrę kažką savo, užsiima kitų dergimu. Pamenu, kaip šnekėjau su bičiuliu Gyčiu Ivanausku, kai jis prasitarė norintis kurti savo vardo šokio teatrą. Tuo metu man ši jo idėja pasirodė drąsi ir kiek netikėta. Vėliau sužinojau, kad Gytis irgi iš pat pradžių susidūrė su krūva pavydo ir replikomis: „Kas tas Ivanauskas, kad įkurtų nuosavą teatrą?“
Ir apie mane kai kurie kolegos panašiai kalba. Bet bėgu nuo to pavydo, nes manau, kad jis nuodija gyvenimą. Ir savo dukrą Saulę auginu taip, kad ji niekam dėl nieko nepavydėtų.
– Tie akademiniame pasaulyje prigijusių standartų įsikibę pavyduoliai ar kritikai jums gali įspirti, aiškindami, kad visa tai darote ne „vardan meno, o dėl komercijos“. Ką jiems atsakytumėte?
– Aš gerbiu savo žiūrovus, klausytojus, noriu jiems pateikti profesionalų rezultatą, todėl negalėčiau publikai lįsti į vieną vietą. Ir naujų išraiškos formų, menų sintezės su bendraminčiais ieškome ne todėl, kad kam nors įtiktume ar ką nors užkliudytume išsidirbinėdami – mes cirko nedarome. Naujovių ieškome tam, kad išliptume iš akademinės muzikos rėmų.
Nors mes priklausome Europos Sąjungai ir neva vakarėjame, bet pas mus vis dar vyrauja provincialumas ir siauras mąstymas. Mes turime puikias muzikos mokyklas, kuriose auklėtiniai mokomi dirbti, priešingai, nei, tarkim, Vokietijoje, kur vyrauja suvokimas, kad mokytis muzikos turi būti malonu ir lengva, o jei ateityje nori tapti profesionalu, turi mokytis privačiai. Lietuvoje taikomi efektyvūs mokymo metodai, turime puikių pedagogų, kurie priklauso stipriai Rusijos mokyklai, rusų muzikų ir pedagogų dinastijai. Tačiau trūkumas tas, kad pas mus mokiniai skatinami sekti vien klišėmis – galima groti tik taip, o ne kitaip.
Bet sykį maestro V. Noreika, kuris man yra autoritetas, vienos paskaitos LMTA metu iškėlė mintį: „O kas pasakė, kad Mozartą reikia groti būtent taip, o ne kitaip?“ Juk iš to meto negalėjo būti išlikę jokių įrašų, o kompozitoriaus rankraščiai turi daugybę skirtingų redakcijų. Kai kada stebiesi lygindamas tas redakcijas, nes kai kurios jų net neatitinka Mozarto laikų dvasios ir klasicizmo stiliaus. Mes žinome tik Mozarto epochos kontekstą, bet nežinome iš tiesų, kas tas Mozartas, kaip jis norėjo savo kūrinius atlikti.
Noriu pasakyti, kad, viena vertus, visiškai sutinku, jog grojant reikia pildyti to laikmečio stiliaus reikalavimus ir kiek įmanoma sekti kompozitoriumi, todėl didelis džiaugsmas susitikti su gyvu autoriumi ir iš jo paties sužinoti, kaip tą jo kūrinį reikėtų atlikti, nes to, ką jis pasako, natose nėra. Kita vertus, muzikantas turi, gerbdamas kompozitorių, į atlikimą įdėti savo požiūrį, individualumą, atrasti būdų „persakyti“ tą kūrinį savaip, o ne susiniveliuoti į įprastus šablonus.
– Menininkai daug kalba apie įkvėpimą kurti. O kaip dėl įkvėpimo groti? Gal įkvėpimas – tik kompozitorių privilegija?
– Manau, publikai reikia skleisti šviesą, pozityvą (negatyvo ir taip pas mus per daug), bet tokiu atveju pats muzikantas turi švytėti pozityvumu ir jį mokėti perteikti žmonėms. Todėl prieš koncertą reikia ne tik susikaupti, bet ir iš kur nori rasti įkvėpimo šaltinį.
Kad ir kaip skambėtų banaliai, man, pavyzdžiui, įkvėpimas ateina iš meilės – meilės muzikai, žmonėms, savo vaikui. Mano dukra Saulė – viso ko variklis mano gyvenime.
Koncerto metu būnu susikaupusi, bet kartu džiaugsminga, nes žinau, kad per muziką publikai pateiksiu džiugią žinią. Tačiau prieš koncertą manęs geriau „neliesti“ – būnu nervinga, jaudinuosi.
– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad sėkmę daugiausia lemia darbas ir vos keli procentukai atitenka talentui?
– Iš savo, kaip pedagogės, patirties galiu pasakyti, kad mokytojas turi vaiką sudominti, nes tik motyvuotas mokinys stengsis ir sieks rezultatų. Aš, pavyzdžiui, maža nebuvau labai darbšti mokinė ir, kaip daugelis vaikų, mieliau rinkausi draugus ir kiemą nei grojimą pianinu. Man trūko motyvacijos – galbūt dėl to, kad itin retai dalyvaudavau konkursuose, kurie sėkmės atveju labai žmogų pastūmėja dirbti, ir manęs nekišdavo groti į visus iš eilės koncertus, aš ir pati ten nelįsdavau. O tai – tarsi užburtas ratas: tavęs niekas nemotyvuoja, todėl tu nesistengi.
Užtat mokykloje „važiavau“ daugiau savo duotybėmis, o ne „juodu“ darbu. Manau, be talento nieko nebus. Tačiau dar mokykloje, vyresnėse klasėse, supratau, kad ir be darbo nieko nebus, todėl pati save užsikūriau, motyvavau ir šiuo metu daug dirbu, kad galėčiau tobulėti.
Nors viena puiki pedagogė, mano dukros smuiko mokytoja Beata Šmidtienė teigia, kad reikalingas 1 proc. talento ir 99 proc. – darbo. Aš šiek tiek daugiau svarbos teikčiau talentui. Bet smuikas, kaip styginis instrumentas, – vienas iš sudėtingiausių, jis reikalauja kruopštaus, juvelyrinio darbo. Groti fortepijonu irgi nelengva, bet čia garsas pasigirsta jau prilietus klavišą, o gražų smuiko garsą išgauti – žymiai sudėtingiau.
– Dirbate net kelis darbus, be to, dažnai imatės ir renginių organizatorės ar net vadybininkės vaidmens. Tai muzikinėje karjeroje laikote pasiekimu? Ar tokia situacija, kai muzikantas dirba kelis skirtingus darbus, atspindi varganą mūsų menininkų padėtį?
– Esu jauna, man norisi išbandyti kuo daugiau ir veikti čia ir dabar, kad senatvėje nereikėtų gailėtis, jog gyvenime kažką svarbaus praleidau. Todėl man tokia situacija susiklostė ne iš „biednumo“, o iš idėjos, kuria degu ir kuria vedina siekiu tikslo tobulėti.
Galbūt tikrai per daug sričių stengiuosi aprėpti, tačiau kol mūsų įkurtos muzikos iniciatyvų grupės veikla įsibėgės, turiu dirbti ir ne pianistei skirtus darbus. Kita vertus, man viskas baisiai įdomu. Be to, visi projektai, kuriuose dalyvauju, susiję. Daugelis idėjų – mano, užsidegu kokia gera idėja, ir darau, ieškau galimybių jai įgyvendinti.
Štai, kad ir edukacinis projektas visai šeimai, kuriam suradau puikius menininkus: Onutę Kolobovaitę, Dominyką Vaitiekūną, Agnę ir Danielį Rubinus. Prie mūsų būrio prisijungė ir videomenininkas Rimas Sakalauskas, jis specialiai šiam projektui iš vaikų piešinių kurs videoprojekcijas.
Tarp kitko, Viktoras Diawara su žmona jau seniai norėjo organizuoti renginį visai šeimai menų fabrike „Loftas“. Jiems patiko ši mano idėja, ir tame pastate, tokioje netikėtoje erdvėje vaikams, įvyks pasakų skaitymai, sujungti su smagia muzika ir videomenais.
Žinoma, filmo apie V. Noreiką prodiuserės darbas su muzika tiesiogiai nesusijęs, bet jo ėmiausi tik todėl, kad man buvo keista, jog niekas iki šiol nebuvo sukūręs filmo apie tokią iškilią asmenybę, kuria Lietuva turi didžiuotis. Jei ne aš, kažkas kitas būtų tą filmą kūręs.
Bet dabar yra daugybė menininkų, kurie dirba su jų specialybe visiškai nesusijusį darbą tik dėl finansinių priežasčių. Pažįstu kolegę, kuri įsidarbino kailių salone, o vienas buvęs kursiokas įmonėje dirba kurjeriu.
– Esate viena iš nedaugelio savo kurso pianistų, kurie, baigę studijas, ir toliau eina muziko keliu. Kodėl tiek daug menininkų, atidavę beveik dvidešimt metų savo specialybei, staiga visiškai ją meta?
– Tai išties skaudi tema. Tokią padėtį lemia psichologinės priežastys ir valstybės kultūros ir švietimo politika.
Kai studijavau LMTA, studijos buvo nemokamos. Paskutiniais bakalauro studijų metais mano kurse liko mažiau nei pusė studentų. Dalis jų tobulėti išvyko į Vakarus ir nebegrįžta iš ten. Kiti, susidūrę su sunkumais, muzikanto profesijos idėjos atsisakė. Taip išeina, kad valstybė tuo metu finansuodavo studijas, o paskui gerai paruoštus muzikus lengvai paleisdavo, nesukurdama jiems pakankamai darbo vietų. Kiek žinau, tokia ne tik menininkų situacija.
Mūsų šalis maža, muzikantams sugrįžus paprasčiausiai nėra kur pasireikšti. O Lietuvoje, mano nuomone, pianistų visada būdavo išleidžiama per daug. Tam, kad galėtų išgyventi, daugybė muzikantų kažką dirba, tik, deja, ne visi pagal įgytą specialybę.
Mano požiūriu, reformos, vykstančios LMTA, bus į naudą – jau dabar valstybė finansuoja mažiau studijų vietų: mažės studentų – mažiau reikės ir dėstytojų. Viena vertus, gaila tų, kurie, būdami gabūs, neįstoja į nemokamas vietas dėl, pavyzdžiui, žemo lietuvių kalbos balo, tokiu būdu atsisijoja pelai nuo grūdų. Kita vertus, mažės būsimųjų bedarbių skaičius. Čia ironizuoju kalbėdama apie muzikanto profesiją.
Keli pažįstami menininkai stovėjo Darbo biržoje ir, aišku, bedarbio statusas jiems išliko ilgiausiai, nes muzikantams ar dailininkams toje įstaigoje nėra ką veikti. Maža paklausa – maža pasiūla. Jeigu kas sužino, kad koks nors muzikos pedagogas pasitraukia, nori pailsėti, iškart į jo vietą ateina kitas, o gal net ne vienas laukia eilėje.
Reikia dėti pastangas, kad kitur išvykę stažuotis ar dirbti žmonės galų gale grįžtų atgal, nes dauguma, gyvendami svetur, visiškai nutautėja.
– Emigraciją ir atsivėrimą Vakarams laikote blogybe?
– Puiku, kad mes įstojome į ES. Palaikau idėją, kad reikia vykti pasitobulinti į užsienį – aš ir pati stažavausi Vokietijoje, Valstybinėje Štutgarto aukštojoje muzikos ir menų mokykloje. Bet reikia grįžti arba svetur gyvenant nepamiršti iš kur esame kilę. O dauguma išvažiuoja į Ispaniją skinti pomidorų ir jau po kelerių metų lietuviškai kalba su akcentu, ir jie pamiršta ne tik mūsų tautos pasididžiavimą tarptautiniu mastu M. K. Čiurlionį, bet net savo gimtąją kalbą.
Šiaip esu tolerantiška, bet nenorėčiau, kad mūsų vaikai paskęstų toje globalizacijos ir masinės kultūros masuotėje, kuri intensyviai plaukia iš Vakarų. Reikia, kad jie žinotų, kas yra jų, kas yra lietuviška, o kas – ne.
Dabar gal ir kalbu „senobiškai“, apipelijusiai kaip kokia Valančiaus ar Žemaitės laikų Birutė, bet, mano giliu įsitikinimu, tauta gyvuos tol, kol gyvuos jos kultūra, kuriai priskiriu istoriją ir gimtąją kalbą. O tautiškumą, lietuvybę reikia skatinti per edukaciją.
Aišku, žmogus susiformuoja šeimoje. Jeigu mama nedainuos vaikui lietuviškų lopšinių, tai ir darželis nepadės. Tačiau jau darželyje vaikams per muzikos pamokėles galėtų būti leidžiama liaudiška muzika. Deja, dabartiniai darželinukai atmintinai moka „Yvos“ dainas, bet jau nebežino lietuvių liaudies dainų žodžių, geriausiu atveju „Du gaidelius“. Suprantu, kad jeigu darželis ne lietuviškos pakraipos, to neprivalo daryti, tačiau prie gero muzikos skonio žmogų reikėtų pratinti jau nuo mažens.