Seniai ideologiją tik formalumu laikančios partijos priverstos priimti ideologinį sprendimą – kokių socialinių grupių sąskaita padidinti biudžeto pajamas, kad jo deficitas neviršytų Mastrichto kriterijumi numatytų 3 proc. ir kartu būtų įvykdytas pažadas nuo kitų metų atkurti buvusį pensijų lygį.
Kova dėl biudžeto virto tikru viešųjų ryšių karu, kurį laimi prezidentė D.Grybauskaitė. Jos kategoriškas reikalavimas, kad būtų atkurta ne pusė, kaip nusprendė Vyriausybė, o visa nurėžtų pensijų dalis, jau garantavo jai pensininkų simpatijas.
D.Grybauskaitė netapo visų diplomatų motina, kaip ne itin taktiškai jai siūlė netrukus po tokio pasiūlymo į Afganistaną ištremtas tuometis užsienio reikalų ministras V.Ušackas. Užtat visų pensininkų globėjos titulą ji tvirtai perėmė iš kadaise jų širdis be didesnių pastangų užkariavusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės V.Blinkevičiūtės.
Tiesa, dėl pensininkų globėjos titulo su D.Grybauskaite rungiasi Seimo pirmininkė I.Degutienė. Ji vikriai puolė pritarti prezidentei, kad būtų atkurtas ankstesnis pensijų lygis.
Tačiau tokiais atvejais laurais apsikaišo tas, kuris kalba pirmasis, o ne jam pritariantis.
Nors kai kur I.Degutienė sugebėjo prezidentę net aplenkti. Pasiūliusi per naktį surasti pinigų pensijoms atkurti iš naujų mokesčių, ji į visišką šešėlį nustūmė bent savo partijos lyderį premjerą A.Kubilių. Net atrodė, kad I.Degutienė jau vadovauja ir konservatoriams, ir Vyriausybei.
Galima drąsiai lažintis, kad du iš trijų naujų mokesčių didžiajai daliai tautos patiks: nekilnojamojo turto, jei jis iš tiesų bus skaičiuojamas tik peršokus milijono litų vertę, ir galingų automobilių. Ir priešingai – viršijančių 200 litų palūkanų apmokestinimas nepatiks net pensininkams, dėl kurių pensijų ir sugalvoti nauji mokesčiai.
Mat nemažai jų vis dėlto turi sukaupę šiek tiek pinigėlių, kuriuos laikant banke ima ir prikapsi per metus daugiau kaip 200 litų. Kaip paaiškėjo iš privataus pokalbio su viena tokio indėlio turėtoja, vien planai jį apmokestinti kelia nežmonišką pasipiktinimą: juk valdžia užsimojo prieš šventą reikalą – žinoma, laidotuvėms laikomą vieną kitą tūkstantėlį.
Kas kita – milijoninės vertės nekilnojamojo turto mokestis. Čia jau esą mokės tik turčiai, o jie Lietuvoje nekenčiami ne mažiau negu politikai ir net šie žodžiai tapo kone sinonimais.
Todėl artėjant rinkimams politikams bus labai nelengva nepritarti šiems mokesčiams, nes tai tolygu eiti prieš tautos, prezidentės ir Seimo pirmininkės valią, juolab kad pakėlus mokesčio kartelę iki milijono daugumai parlamentarų patiems turbūt neteks jo mokėti.
Mažai kam rūpės, kad tuomet iš šio mokesčio bus surinktos vien katino ašaros. Tai mėgina sakyti A.Valinskas, bet kas jį girdės? Prieš kitas Kalėdas tai jis galės aiškinti jau ne tautai Seime, o nebent žmonai namie.
Atrodo, liberalų partijos įkliuvo į spąstus. Kategoriškai pasipriešino pirminiam konservatorių planui 2 proc. didinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir iš pirmo žvilgsnio net laimėjo – šios idėjos atsisakyta.
Bet ką galiausiai jos gavo? Tris naujus mokesčius ir dar mirtinų pensininkų priešų laurus.
Dabar net ir stoti piestu prieš nekilnojamojo turto mokestį jiems gali būti pražūtinga. Tai bus suprasta tik kaip turtingųjų interesų gynimas.
Niekas nesiginčys, dar didesnis PVM – didelė blogybė, kuri nepatinka visiems socialiniams sluoksniams, nes užgultų visų pečius.
Bet, kita vertus, ar liberalams daug geresnis variantas vis drožiant biudžeto išlaidas nustekenti ir sveikatos apsaugą, ir švietimą, kuriems patys vadovauja, ir dar atverti vartus naujiems mokesčiams?
Dar neaišku, kas blogiau – 2 proc. brangusi duona ar dėl ligoninių skurdo mirštantis ligonis.