Buvęs Valstybės saugumo departamento įkūrėjas bei vadovas savo požiūri į skaudžius Lietuvos reiškinius atskleidžia pasirinkęs romano žanrą. „Jeigu rašai apie tikrus įvykius, tai dažniausiai jie jau būna apipinti gerai žinomų vertinimų. Todėl norint nupasakoti tuometinę psichologinę, socialinę, politinę situaciją, reikia atsiriboti nuo gerai žinomų faktų“, - žanro pasirinkimą paaiškino M.Laurinkus.
Autorius kūrė dramatišką siužetą, bet pabrėžė, kad daug dėmesio skyrė herojų psichologiniams portretams. „Mane domina asmenybės likimas tuose reiškiniuose, vidinis žmonių pasaulis. Įdomu, kaip tos milžiniškos transformacijos Lietuvoje keitė žmogaus asmenybę ir kaip asmenybė darė įtaką tiems reiškiniams. Egoizmas, baimės fenomenas, išdavystės ir meilė - tai sudėtingos pokario problemos. Kol kas jos labai paviršutiniškai nagrinėtos, bet neatpažįstamai pakeitė mūsų visuomenę“, - svarstė M.Laurinkus.
Romano autorius pabrėžė, kad kūrinyje nėra tik juodų arba baltų herojų. „Gal tai sukels diskusijų, tačiau stribai, partizanai ir kiti veikėjai nebus vienalypiai. Pradžioje žmonės palaikė vieną kovojančią pusę, apsigalvodavo, pereidavo į kitą pusę, sąžinės graužiami ar baimės spaudžiami vėl keisdavo poziciją. Istorijoje nebūna tik juoda arba balta“, - kalbėjo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras.
Paslaptingos azerbaidžanietės ir lietuvio partizano meilė
M.Laurinkus atskleidė, kad romane sudėti ir autentiški jo išgyvenimai, ir išgalvoti faktai. „Sakyčiau, kad pusė knygos sudaro tikri mano prisiminimai, o kitą pusę – išgalvoti įvykiai“, - šypsojosi kūrėjas.
Romanas „Elektra“ nukels skaitytojus į gūdžią sovietų imperiją 1953 metais. Mirus demonui Josifui Stalinui politinis režimas šiek tiek atlaisvino pavergtų tautų gerkles. Buvo paleisti kai kurie politiniai kaliniai.
Iš tolimojo Intos lagerio, kuris driekėsi į pietus nuo Šiaurės poliaračio, į Žemaitiją keliauja paslaptinga azerbaidžanietė mergina. Ji lydi mažą berniuką, kuris gimė tame pačiame lageryje, tačiau po politinio atlydžio įgijo teisę be savo mamos išeiti į laisvę.
Svečioje šalyje mergina tikėjosi rasti kitokį pasaulį, tačiau niūrus Intos lageris ir pavergta Lietuva – mažai kuo skiriasi. Bet čia svetimšalė sutinka žemaituką, kuris kovoja su sovietų režimu ir dalyvauja partizanų judėjime. Tarp jaunuolių gimsta meilė, kuri pasmerkta sudėtingiems išbandymams.
Žemaitį partizaną sučiumpa stribai. Vaikinas buvo beveik mirtinai sužeistas. Tačiau patvoryje numestą lietuvių partizano kūną azerbaidžanietė nugvelbė stribams iš panosės. Taip sukeldama okupantų įniršį ir suteikdama vilties išgyventi peršautam žemaičiui. Ji neketina atiduoti savo sužadėtinio likimui.
Tada ir prasidėjo paslaptingosios merginos kova. „Peilis – tai muzikos instrumentas, juo reikia groti kasdien“, – mokė ją tėvas. Ir ji puikiai įsidėmėjo šiuos žodžius. Be garso krito suomiškos finkės pakirsti priešai, o merginos meilė prikelia iš numirusiųjų mylimąjį partizaną.
Siužetas gimė Irane
„Elektros“ autorius pasakojo, kad rašymas jam visuomet buvo svarbi gyvenimo dalis. Jis kūrė dirbdamas Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. Taip pat būdamas ambasadoriumi Gruzijoje bei Ispanijoje. Be to, Vilniaus pedagoginiame universitete filologijos studijas baigęs M.Laurinkus dalyvavo Algirdo Patacko organizuotame studentų literatūriniame judėjime.
2009 metais su A.Patacku ir žmona keliaudamas po Iraną M.Laurinkus subrandino ir naujojo romano idėją. „Irano mieste Jazde aplankėme zoroastrų šventyklą bei už miesto esančius du mirties bokštus. Tuo metu ir kilo mintis sujungti šią kultūrą, gamtos supratimą su lietuviškuoju. Keliaujant lėktuvu į Teheraną jau buvau sugalvojęs knygos pradžią ir pabaigą“, - juokėsi M.Laurinkus.
Parašys ir prisiminimus
Pirmąją knygą išleidžiantis autorius sakė, kad jau beveik parašytas ir „Elektros“ tęsinys. „Tai bus kai kurių herojų gyvenimas iki sausio 13-osios įvykių. Vėlgi, šio romano veikėjai ir situacijų vertinimai taip pat bus prieštaringi ir nevienalypiai“, - atskleidė Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Jis sako, kad jo kūryboje asmenybės visuomet bus veikiančios, bandančios keisti situaciją ir nepasiduodančios.
M.Laurinkus nusijuokia paklaustas, ar kada parašys savo atsiminimus. Gi Valsybės saugumo departamento įkūrėjo ir vadovo prisiminimai, matyt, sulauktų didelio visuomenės susidomėjimo. „Aš manau, kad prisiminimus parašysiu. Tiksliau, jie jau yra užrašyti, bet dar reikia įdėti daug darbo. Prisiminimai bus parašyti taip, kaip dar niekas Lietuvoje nerašė – netradicine forma. Galbūt tai bus romanas, galbūt dar kažkas, bet dabar apie tai nenoriu daug kalbėt“, - šypsodamasis paslapties neatskleidė M.Laurinkus.