Taigi problema slypi ne premjero asmenyje, o mūsų nesugebėjime suprasti jo teisingų pasisakymų. Iš tiesų mus klaidina noras įžvelgti nesamas potekstes, atkasti paslėptą mintį, kai reikėtų žiūrėti daug paprasčiau, visus premjero viešus pareiškimus traktuojant pažodžiui, dar daugiau - paraidžiui, be didelio gudravimo ar nebūtų dalykų įsivaizdavimo.
Čia, kaip sakoma, reikia prisikasti iki pačių elementų, užčiuopiant reikalo esmę elementariai. Štai anąsyk A.Kubilius drąsiai pareiškė, jog ištrauks milijardą iš šešėlio. Prisimename, koks buvo klegesys, kaip kiekvienas jautė pareigą pasišaipyti, didžiausias nevėkšla - pasistaipyti, niekam netikint, jog Lietuvos tarnyboms pagaliau pavyks pažaboti kontrabandą.
Tačiau išaiškėjo paprastas dalykas, jog vyriausybės galva visai nesiruošia kovoti su vėjo malūnais, o puoselėja labai realistiškas užmačias surinkti papildomą milijardą į biudžetą, apmokestinant kiekvienos žmogiškos būtybės šešėlį, o tai jau truputėlį kitas niuansas, ar ne?
Taigi dabar belieka tik paaiškinti neišprususiam skaitytojui, jog toks šešėlio mokestis, - nežiūrint to, kaip jis butų pavadintas, PVM pakėlimu ar dar kitaip, - yra pažangiausias mokestis pasaulyje.
Tai didelis žingsnis į priekį lyginant net su garsiuoju pagalvės mokesčiu kaip labiau adekvatus dalykų padėčiai, visus vienodai įpareigojantis, nenumatantis jokių išimčių mokestis. Nedidelė paslaptis, jog ne kiekvienas Lietuvos gyventojas šiandien turi jam priskirtą pūkinę pagalvę su ant apvalkalėlio išsiuvinėtais apvadėliais. Kai kurie Lietuvos piliečiai, kaip žinome, nakvoja laiptinėse, kanalizacijos šuliniuose, o ir kitur, nelabai brangindamiesi dėl to, kur padės savo galvą.
Tačiau neteko girdėti, jog kažkas, nežiūrint didžiausių likimo išbandymų, būtų praradęs savo šešėlį. Galima prarasti turtus, garbę, pasitikėjimą (brolau, nepuoselėk didelių iliuzijų, žmona taip pat anksčiau ar vėliau tave paliks), tačiau šešėlis visados budi prie slenksčio. Pagaliau net didžiausias begėdis niekados neprisipažintų dėl neįtikėtino atvejo, jog prarado, paskolino, užstatė ar paleido pavėjui savo šešėlį. Toks su dar didesniu entuziazmu, siekdamas nuslėpti savo gėdą, vykdytų šešėlio mokesčio prievolę, būtų uoliausias tokio mokesčio mokėtojas.
Kaip rašo Idėjų teorijos kūrėjas Platonas, priešpastatęs idealybės sferą regimajai, jusliškai patiriamame pasaulyje sutinkame „gyvus padarus, visų rūšių augalus ir pagamintus daiktus“, o taip pat „šešėlius, paskui atspindžius vandenyje ir kietų, lygių ir žvilgančių kūnų paviršiuje“ (Valstybė. Šeštoji knyga, 510 b).
Atėjus laikui mes būtinai apmokestinsime idėjų pasaulio personažus, t. y. pačias idėjas, tačiau dabar dėmesį fokusuokime į tai, jog garsusis filosofas šešėlį traktuoja labai rimtai, kaip juslinio pasaulio dramos neišvengiamai būtiną personažą. Tačiau, kaip galima lengvai atspėti, pacituota pastraipa mums sufleruoja apie dar kitas, neišnaudotas galimybės, užveda ant naujo kelio. Taip, žinoma, taip, turiu galvoje tą žvilganti paviršių, kuris atmuša mūsų atvaizdus.
Ne juokais prašau, padėkite prasibrauti į Ingridos (Šimonytės) priimamąjį su jai įtiksiančiu be jokių intrigų, - nėra dėl to abejonės, - pasiūlymu apmokestinti atvaizdus, steigiant mokamus veidrodžius su laiko skaitikliais. Grožėjimasis savo atvaizdu veidrodyje turėtų kainuoti brangiau nei pasivažinėjimas taksi, tačiau svarbiausia tai, jog toks mokestis būtų tikras išsigelbėjimo ratas mūsų prasiskolinusiai veidrodžių karalystei su savo nepakartojama Alisa.
Be didesnių pauzių ar lūkuriavimo, staigiu apsisukimu pereikime prie rimtosios dalies. Ponai - kreipiuosi į solidžius, atsakomybę jaučiančius žmones - stojo fatališkų išbandymų metas, iškeliantis mums užduotį apmokestinti ne ką kitą, o būtent skurdą, įvedant vadinamuosius skurdo mokesčius. Užkraukime nepakeliamais mokesčiais skurstančiuosius, pamatysite, daugeliui iškart praeis noras skursti, šitaip išsidirbinėti.
Iš tiesų, skurdas pas mus jau plinta kaip nesveika mada, kaip epideminio pobūdžio užkratas, tarkim, kaip koks triperis, nuo asocialių žmonių ir iškilių menininkų persimetantis į kitus visuomenė sluoksnius, bjaurojantis iš anksto nustatytos harmonijos ir respektabilumo įvaizdį. Užkirskime kelią tokiai nevaldomai grandininei reakcijai, pažiūrėdami į reikalo esmę principingai, kaip mums ir priklauso, atsakingai!
Skurdas pats savaime neapsimoka, yra nuostolingas reiškinys visomis prasmėmis, tačiau ypač smerktinas dėl to, jog gadina statistikos suvestines ir leidžia mūsų oponentams abejoti dėl mūsų pretenzijų prasibrauti į istorijos vadovėlius pagrįstumo. Taigi, nori skursti – užsimokėk, kompensuok mums visus nuostolius!
Kai išaiškės, jog teisė į skurdą yra brangiai kainuojantis malonumas, taupesni žmonės rinksis priešingą kelią. Mokesčių politika, jūsų žiniai, nėra tik paprasta biudžeto balanso užtikrinimo priemonė, išmintinga mokesčių politika gali pakeisti visuomenės veidą iš esmės.
Štai, žiūrėkite: kaip baltosios gulbės prie krantinės prisišvartavusios tviska prabangios jachtos, po to skrodžiant farvaterį burės plazda besileidžiančios saulės gaisuose. Arba kitas derinys: perlų vėrinys ant subtiliai apnuogintų krūtų, po to pažyrantis po aplinką kaip našlaitės tyros ašaros po pasaulį. Kas išdrįs, kieno plaukuota ranka dabar galėtų užsimoti apmokestinant tokį grožį?
Grožis apsimoka savaime, savo tviskesiu, akiai teikiamu prabangiu reginiu. Kitaip tariant, saulėlydžio ir saulėtekio apmokestinti neįmanoma, tačiau pačiais griežčiausiais mokesčiais reikėtų užkrauti nevalingą vargšo seilėtekį, kai anas žiūri į prabangos dalykus. Tokiu būdu išguitume iš visuomenės pavydą, šnypštimą mums už nugarų, nepatenkintųjų niurzgėjimą.
Galimas daiktas, iš tiesų didžiąja dalimi tai yra estetikos klausimas. Jeigu nori būti bjaurus, privalai susimokėti kaip estetinės taršos subjektas, keliantis daug nepatogumų gero skonio puoselėtojams, dirginantis jautrią dendžio akį ir uoslę. Todėl pačiais didžiausiais mokesčiais dėl suprantamų priežasčių privalome apmokestinti senatvę, o ypač sunkius ligonius.
Taip pat blogąsias žinias iš pasaulio privalome apmokestinti, o gerąsias – taip ar kitaip subsidijuoti. Išmintinga mokesčių politika galiausiai nušluosto nosį bet kokiai cenzūrai.