Be to, neturiu nuolatinio darbo, kur reikėtų dirbti nuo devintos ryto iki penktos vakaro. Kaip sako mokesčių inspekcija, nesu „susijęs darbo santykiais“. Daug vaikštau pėsčias, o kai vairuoju, tai darau labai konservatyviai, rodau posūkius ir anksti persirikiuoju į reikiamą eilę. Mėgstu senus filmus. Kai mane pakviečia susitikti su studentais ar kur nors paskaityti paskaitą, mėgstu pasakoti apie tai, kas buvo tuomet, kai auditorija dar nebuvo gimusi, arba po stalu vaikščiojo. Kartais pamirštu, ką man žmonės sakė prieš valandą. Kuo ne pensininkas?
Bet, man rodos, aš ne apie tai norėjau pakalbėti. Apie ką norėjau pakalbėti? A, prisiminiau. Norėjau pakalbėti apie tai, kad „Pagyvenusių žmonių asociacija“ labai nepatenkinta tuo, kad sumažintos pensijos, rodos, gali ir nebūti atkurtos taip greitai, kaip tikėtasi, o Grasilda Makarevičienė, minėtosios asociacijos pirmininkė, sakė, kad jos asociacijos žmonės, girdi, jau pribrendę ramentais daužyti langus, nes negauna, kas buvo pažadėta.
Valdžia, sako G.Makarevičienė, neturi nei garbės, nei sąžinės.
O man atrodo kitaip. Man atrodo, kad nei garbės, nei sąžinės neturi tie, kas su valstybe elgiasi taip, kaip įnoringas ir išpaikintas klientas pigioje picerijoje. „Kur mano pica!?“ - šaukia jis. „Atsiprašom, - sako klientui, labai gaila, reikės palaukti, buvo krosnis sugedusi, vienas kepėjas susirgo.“ - „Ne mano reikalas, prašom man „sročnai“ nešt, kas užsakyta, arba tuoj jums aš parodysiu! - šaukia klientas. - Man neįdomu, kas pas jus sugedę ir kas susirgo, aš klientas, moku pinigus, ir jūsų problemos yra ne mano problemos.“
Picerijoje gal ir yra tame kiek nors prasmės. Jei klientas nuolat bus prašomas laukti, jis eis kitur, ir nesidomės, kodėl čia taip išėjo. Tai jo teisė (nors net ir blogai veikiančiame restorane padorus klientas nebliauna, kumščiais nesitranko ir nežada gadinsiąs svetimą turtą).
Valstybė yra ne picerija, ir pensininkas – ne klientas kitoje pusėje barjero. Mes visi, gerbiamieji, esame viename garde, ir krizė nuo mūsų visų atplėšė be gailesčio.
Tie pensininkai, kurie savanaudiškai sako: „Jūsų valdžios problemos yra ne mano problemos, aš pensijas užsidirbau, prašau jas man ant stalo padėti, o paskui ten domėkitės, kaip jums reikia, skolinkitės arba imkit nors iš po žemių“, yra trumparegiai ir savanaudžiai. Tiesą pasakius, jūsų pensijoms jau skolinamės, ir atidavinėsim ir mes, ir mūsų vaikai – ir be tų skolintų jūs nė tiek negautumėt, kiek dabar gaunate.
Jūs, gerbiamieji, šiaip jau esate visų valdžių pakankamai popinami, nes vaikštot į rinkimus ir balsuojat gausiau, nei jaunimas, tai jums ir dėmesio daugiau. Nesiskųskit per daug.
Pensininkai mato tik pensijas, kurias vertina kaip savo garantuotą teisę, bet kiti žmonės turi ne ką geriau – jiems niekas nieko net negarantavo. Žmonės neteko darbų arba sumažėjo jų atlyginimai, verslininkai negavo užsakymų ir pajamų ir negalėjo pasiskolinti, sumažėjo nekilnojamojo turto kaina, mes daugiau išleidžiame kurui dėl brangesnės naftos pasaulyje ir dėl akcizų Lietuvoje, ir visa tai yra visų mūsų bėdos, ir mes visi jas įsikandam, atsidūstam ir žygiuojam toliau.
Taip, žinau, kartais vienas kitas išlenda į dienos šviesą ir sako, kad jie yra ypatingesni, ar kad jiems labiau skauda, ar kad jiems reikia skubiau, negu kitiems. Nė vienas dar nepasitiko savo sektoriaus apkarpymo, plodamas rankas: ot gerai, kirpkit – negaila, taip, mes galim apsieiti.
Dažniausiai būna atvirkščiai. Visi labai mikliai rodo, kad dalintis turi kas nors kitas. Jis daugiau turi. Tam kitam ir tekerpa. Menininkai rodo, kad tegul tiek daug neduoda sportininkams, tada mums nereikės kirpti, sportininkai sako – mes prioritetas, ne tiek jau daug kainuojam, ir rodo į švietimą, tegu jiems pažiūri neracionalias išlaidas, universitetų dėstytojai rodo dar į ką nors, ir visi ratu vienas kitą baksnoja. Kiekvieno paklausyk, jo išlaidos prasmingiausios ir, jas nukarpius, bus didžiausias neigiamas poveikis. Ir, žinoma, visi kartu bakst pirštu į atpirkimo ožius – verslininkus ir valdininkus. Tie, rupūžės, tikrai daug turi, va pirmiausia juos reikia patvarkyti.
Taigi, „pagyvenę žmonės“, jūs galite šūkauti apie tai, kad valdininkams reikia duoti 800 litų algas, bet pagalvokite patys, ką siūlote. Pirmiausia, net jei taip ir padarytų, sutaupytų pinigų nė iš tolo neužtektų skylei užkimšti. Pensininkai, invalidai, ligoniai, motinos, mokiniai valstybei kainuoja kur kas daugiau, nei valdininkai. Daugel kartų daugiau. Jūs nenorite tuo tikėti, bet taip yra.
Antra, jūs patys nenorėtumėt, kad jūsų išmokas, dokumentus, neįgalumo pažymas ir kitus dalykus administruotų kas nors, kas dirba už 800 litų algą. Jūs manot, kad norėtumėt, bet iš tiesų tai ne. Aš jums sakau.
Jūs galvojate, kad ten nėra nieko gudraus – imti pinigus ir padalinti? Jūs klystate. Informacinių sistemų specialisto, kuris sutiktų dirbti už 800 litų, aš neprileisčiau prie pensininko duomenų bazės nė iš tolo. Ne tik dėl to, kad jis ne tik už pusę mėnesio algos parduotų sukčiams visus jūsų telefonų numerius su gimimo datomis ir šeimos narių sąrašais ir adresais. Dirbantis už tokią algą dar ir pats jums skambinėtų ir sakytų, kad jis jūsų anūkas ir kad papuolė į avariją. Ir jis tikrai darbe padarytų daugiau klaidų, nei daro tie, kas dirba dabar.
Valstybinį darbą dirbantys žmonės uždirba ne per daug. Jie uždirba per mažai. Jie turi didelę atsakomybę ir didelį darbo krūvį, ir į tą darbą reikia priimti žmones, kurie išmanytų, ką daro. Specialistų nėra daug, ir jie kainuoja pinigus. Aš nenorėčiau – ir jūs turbūt nenorėtumėt – eiti pas gydytoją, kuris sutinka dirbti už penkis litus per valandą. Taip pat aš nenoriu, kad valstybės reikalus tvarkytų alkani varguoliai.
Gerbiamieji „pagyvenusio amžiaus žmonės“, aš turiu jums naujieną. Jūs nesate kažkuo ypatingi. Jums sunku, bet ne jums vieniems. Sunku labai daug kam. Pinigų kiekis yra ribotas, turim tiek, kiek turim, ir kaip galim, taip dalinam.
Ir nepradėkit graudenti, kad visą gyvenimą sąžiningai dirbot, užsidirbot, o dabar pinigų nėra. Pirmiausia, dirbot jūs dažniausiai kaip visi dirbo, tai yra - ne ypač gerai ir dažnai atbulomis rankomis. Aš mačiau anais laikais visus tuos begalinius kavų gėrimus ir gimtadienius (o taip pat stumdymąsi darbo metu po parduotuves, kirpyklas ir manikiūrus) įstaigose bei girtuoklystes pramonės įmonėse ir statybose. Kaip atrodė žemės ūkis, irgi žinau. Todėl gal visą gyvenimą ir dirbot, bet taip jau labai pasigirti darbu gali ne visi. Be to, svarbiau rezultatas, o jis dažnai būdavo neįspūdingas. Visą gyvenimą siūti batus, kurių nieks nenori autis, arba visą gyvenimą dėstyti studentams marksizmą nėra joks nuopelnas.
O kad pinigų nebėra - na, taip tiesiog yra. Labai gaila. Ir nekaltinkit šių dienų valdžios ir nepriklausomybės, nes ne per pastaruosius dvidešimt metų jūsų pinigai išgaravo.
Pirmiausia, kai saldžiai prisimenate, kaip buvo geriau sovietų laikais, kai visi turėjo darbą, elektra buvo pigi, šildymas pigus, dujos pigios ir batonai kainavo po 16 kapeikų, supraskite, kad tuometis saldus gyvenimas turėjo savo pasekmes. Jokių pensijų fondų niekas nekaupė, visi gyveno ta diena, ir visas skyles užkišdavo iš dujų ir naftos pardavimo į Vakarus.
Antra – visi didelės Sovietų Sąjungos didieji idiotizmai ir nusikaltimai irgi finansuoti iš tų pinigų, kurie galėjo būti jūsų pensijos, bet buvo prašvilpti. Prisiminkite, apie tai daug pasakojo tuometė televizija: visokių komunistų režimų, perversmų ir teroristų gaujų rėmimas nuo Angolos iki Nikaragvos, ginklai draugams Artimuosiuose Rytuose, karas Afganistane, beribis sporto finansavimas (veltiniuotiems Ivanams su šimtasiūlėmis buvo labai svarbu daugiau medalių parsivilkti iš olimpiadų ir vaidinti supervalstybę), nuostolingos ir beprasmės amžiaus statybos, kaip Baikalo-Amūro magistralė ir, pagaliau, visos karo išlaidos - povandeniniai laivai, kreiseriai, lėktuvnešiai, tankai ir naikintuvai varguolių šalyje, bandžiusioje lenktyniauti su Vakarais.
Jūsų sąžiningo (nors ir nelabai efektyvaus) darbo vaisiai praganyti jau seniai. Ir nereikia aiškinti, kad čia vyresnioji karta viską pastatė po karo, o dabartinė Lietuva, girdi, parazituoja ir naudojasi tuo, kas padaryta dabartinių senolių rankomis.
Nepykit, bet tai, ką jūs pastatėt, dažniausiai jau sueižėjo, sugriuvo ir nusidėvėjo, arba, jei dar tebenaudojama, turi būti labai brangiai remontuojama ir prižiūrima.
Kai mes važiuojame iš Vilniaus į Kauną, mes važiuojame ne tuo keliu, kuris buvo pastatytas ir apmokėtas 1971 metais. Mes važiuojame greitkeliu, kuris po pastatymo dar keturiasdešimt metų buvo prižiūrimas, remontuojamas, platinamas, taisomas ir lopomas. Senosios dangos jau nė lopinėlio niekas nerastų.
Daugiabučiai blokiniai gelžbetonio namai, prastai laikantys šilumą, kaip ir senos šaligatvio plytelės, baisūs silikatinių plytų garažai ir sandėliai surūdijusiais stogais ir niekam nebereikalingi senųjų gamyklų griaučiai išdaužytais langais, kuriuos net griauti šiandien per brangu – ne kažin koks palikimas. Suprantama, statėte kaip mokėjote, iš tų medžiagų, kurias turėjote, ir už tai ačiū, bet tik nereikia mums apie visa tai pasakoti, kaip apie kažin kokią didžiulę paslaugą.
Nes kartais atrodot kaip tėvai, reikalaujantys dėkingumo iš vaikų („aš dėl tavęs tiek naktų nemiegojau, užpakalį šluosčiau“) ir pamirštantys, kad juos pačius kažkada irgi taip pat augino, ir kad jų vaikai irgi savo vaikus kada nors augins.
Mes visi gyvenam toje pačioje Lietuvoje, ir mums visiems nelabai lengva, ir mes visi turim truputį mažiau, nei norėtumėm. Įpraskit mažiau zyzti, skųstis ir temptis antklodę į savo pusę, ir galbūt jus labiau mylės ir jums daugiau šypsosis.