Manau, kad ne vienas pro tuos brangius reklaminius stendus su skraidančiais (ko gero, iš Lietuvos išskrendančiais) jaukiais nameliais praeinantis panevėžietis tik skausmingai susigūžia. Jauna, neseniai išsiskyrusi, ką tik likusi be darbo ir be galimybės susirasti naują, be nuomojamo buto ir su mažu sūneliu iškart po Naujųjų gatvėje atsidursianti Rasa B. apskritai turėtų prasmegti skradžiai žemę, nes jai gimtajame mieste, „kuriame svarbus kiekvienas“, išvis nebėra vietos.
Kaip dauguma šiais laikais „savo noru“ prieš artėjančias Kalėdas kambarinės darbo „Romantic“ viešbutyje netekusi 28 metų moteris liko su 300 litų alimentų ir 50 litų „vaiko pinigų“ mėnesiui. Įsiregistravusi Darbo biržoje, sužinojo, kad išdirbusiai metus, nedarbingumo pašalpa nepriklauso, o artimiausius pusę metų nepriklauso ir savivaldybės mokama socialinė pašalpa.
Kai nuėjo į savivaldybę ir parašė pareiškimą vienkartinei pašalpai – juk artėja Kalėdos, po kurių turės nežinia kur išsikraustyti iš nuomojamo butuko – dužo paskutinės viltys: maža to, kad Socialinės paramos skyrius apskritai atsisakė priimti prašymą, Rasa B. sužinojo, kad ji ...nėra socialiai remtina, todėl teks mokėti ir už darželį, kur sūnelis iki šiol bent jau buvo iš dalies pamaitintas.
Dukterį su anūkėliu mielai priimtų tame pačiame mieste gyvenanti invalidė motina. Už abiejų gaunamus pinigėlius, apie 900 litų, trise galima būtų šiaip taip prasimaitinti, bet išlaikyti nediduko jos buto tikrai nepavyktų. Kas tuomet?
Žinoma, galima – o ir lengviausia, kaltinti jauną žmogų, kad jis nėra talentingas, energingas, apsukrus. Kad pasirinko netinkamą specialybę arba pasišventė šeimai, kuri, deja, iširo. Bet juk didžioji žmonijos dalis tokia ir yra: paprasti darbininkai, nepretenzingi atlikėjai, patarnautojai. Galima vadinti juos autsaideriais, mase, amžinai viskuo nepatenkintais protestuotojais arba šiaip nelaimėliais ir abejingais. Tačiau bet kuriuo atveju ant jų pečių laikosi visa likusi „laimės kūdikių“ bendruomenė.
Tiesą sakant, pastarasis gruodis ne tik Rasai B. ir šimtams jos likimo draugų yra košmariškas. Panevėžio miesto savivaldybėje griuvo buvusi valdžia, grįžo ir iš naujo kuriasi praeitoji. Skirtumas tas, kad abi jos neblogai išmano savo teises ir privilegijas. Išeitinės pašalpos interpeliuotiesiems, naujos keliatūkstantinės algos sugrįžusiesiems... Darbo biržos paslaugų nereikėjo nei vieniems, nei kitiems, nes Lietuvoje puikiai veikia „Prasisiekėlių darbo rinka“. Jos dalyvių niekas neklausia: „O ką tu gali dirbti?“ Jų retoriškai tepaklausiama: „Kuo gali būti mums naudingas?“.
Nekalbame apie sąlyginai šalies gerovę reprezentuojančia zona tapusią sostinę, bet jeigu viename dėl emigracijos jau trečdaliu sumenkusiame mieste susiformavo visas „rotacijos būdu“ sėkmingai ir turtingai daug metų gyvuojantis klanas, ar nėra taip, kad didelis ir įvairialypis jis apima ir stekena visą Lietuvą? Ar tik ne jam išlaikyti gyvybiškai būtinas šiuo metu svarstomas prabangos, o ir visokie kiti nauji mokesčiai?
Normaliai protaujančiame pasaulyje tokio įstatymo pateikėjas, išvakarėse dėl stambaus mąsto korupcijos įtartos žmonos vyras (mūsų atveju, to paties Panevėžio deleguotas Seimo narys, biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Vitas Matuzas) būtų iškart atsistatydinęs. Lietuvoje tai – nei problema, nei koks konfūzas. Tik toliau per visas televizijas, radijas šypsantis, juokaujant, naujos vinys į akyse nykstančios valstybės karstą kalamos.
Spalvingi plakatai irgi toliau poetiškai skelbia apie tai, kad Lietuvai yra svarbus kiekvienas. Ypač tas, kurį galima lengva ranka pasiųsti iš pradžių – į ekonominę, o paskui ir į viso gyvenimo su visais vaikais EMIGRACIJĄ. Ilgainiui prisijungs tėvai ir galudieniai seneliai. Lietuvos įvaizdžio plakatuose į orą ims kilti ne tik stilizuoti senų pastatų likučiai, bet ir grindinio akmenys, paskutinieji, kuriuos jausime savo kojomis.