Karpiai žiopčioja, bet neišleidžia nė garso. Bausti ir kankinti tuos, kurie negali pasiskųsti. Bent jau staugti iš skausmo, įgarsint savo kančią. Bausti ir kankinti, bausti ir kankinti – tai žmonės moka geriausiai.
Žiūrėjau į žiopčiojančias žuvis ir su siaubu pagalvojau – vėl reiks valgyt, artėja Kalėdos, Naujieji metai. Kankinimai valgiu. Kančios dėl maisto. Persekiojančios ir terorizuojančios patiekalų kariaunos. Juokingiausias argumentas, kažkada girdėtas iš politiko lūpų, kurias jis stropiai judino, norėdamas motyvuoti Kūčių paskelbimą nedarbo diena – šeimininkėms reikia paruošti dvylika valgių, taigi, daug laiko ir darbo, ir panašiai.
Velniai griebtų, kodėl reikia tų dvylikos valgių? Tradicija? Na, tradicija buvo tokia, kad po pasninko, po susilaikymo, po didelio diržų suveržimo, po advento žmonės, sulaukę Kalėdų, pagaliau pavalgydavo. Dabar jokio advento, jokio pasninko nebebūna, bet dvylika valgių – būtinai. Reiktų konstatuoti tradicijos mirtį. Kaip tik tai ir yra tradicijos mirtis, kai pasekmė gyvuoja, o apie priežastį seniai pamiršta, jos nepaisoma. Tiesa, mes katalikai, o pastariesiems būdinga valgyti savo mirusį dievą. Galbūt taip mes suvalgysim ir visų savo tradicijų lavonus.
Pažiūrėkim į katalikų kunigus – jie dažniausiai būna puikiai pavalgę. Arba istorijos apie viduramžių vienuolius – riebaluotais smakrais, ištvirkę ėdrūnai. Vadinasi, mirusio dievo valgymas – ne toks jau blogas dalykas. Nekenksmingas, bent jau kūnui. Kita vertus, mirusio dievo sudorojimas labiau tinka Velykoms, Kalėdos – gimusio dievo šventė. Ką gi, ką tik gimęs dievulis skanesnis, minkštesnis.
Kaimynė iš paauglystės ponia Paulina, svėrusi pusantro šimto kilogramų, ko gero, buvo labai nuosaiki krikščionė katalikė, nes savo vyrui, sparčiai plinkančiam vyriškiui plaukuotais pečiais, nuolat šaukdavo – tu mano gyvenimą surijai! O pati nuolat ką nors valgydavo. Kimšdavo, kramsnodavo, žlebsėdavo. Ji būdavo panaši į valgančią spintą nuolat pravirom žabtų durim.
Jos vyro niekad nemačiau valgančio. Sėdėdavo valtyje ir žvejodavo. Nuo ryto ligi vakaro. Kartais dainuodavo. Paskui susirgo, sulyso, tapo tris kartus lieknesnis už ponią Pauliną ir galiausiai numirė. Jo karstas kaip valtis nuplaukė gėlių ir vainikų upe į plačiai prasižiojusias kapines ant kalno.
Šiame pasaulyje visi visus valgo. Taip užtikrinamas būties cikliškumas. Ponia Paulina po jo mirties dar labiau pasitaisė, ją ir vėl matydavau nuolat ką nors žiaumojančią, besiskundžiančią širdies ir kraujagyslių ligomis, išsiplėtusiomis venomis ir vyru, kuris jos gyvenimą suėdęs. Ji buvo tipiškas ligų maišas, kuris pergyvena visus sveikuosius, nė pusę lūpų neprasižiojančius apie ligas ir kančias. Kai vyras, žinoma, dar būdamas gyvas, grįždavo išgėręs, ji pasipiktinusi šaukdavo: vėl parėjai prisirijęs! Paskui ir ją prarijo duobė žemėje. Viskas žmonių gyvenime matuojama maistu.
Jėzus Kristus vestuvėse padaugino duoną ir žuvį. Ne mikrobangų krosneles, ne televizorius, ne ferarius – maistą. Tiesa, jis padaugino ir vyną. Ir pats greičiausiai buvo padauginęs. Vienaip ar kitaip, į sceną turi žengti alkoholis. Tai irgi viena iš pamatinių krikščionybės dogmų. Kalėdos, Velykos niekaip neapsieina be persigėrimo. Prisigeriantis (daug) žmogus kartoja Kristaus mito trajektoriją. Iš pradžių renka kompaniją, tai yra apaštalus, paskui skelbia Gerąją Naujieną, nes alkoholis daugelį mūsų nuteikia maloniai, gerai, nuotaika pasitaiso, ūpas gyventi pakyla, norisi viską dauginti ir daugintis...
Na, jis ir daugina ir dauginasi ir kitaip linksminasi, semia saujomis gyvenimo pilnatvę. Paskui viskas prastėja, nes ateina atpildo valandos ir geriantysis kartu su Kristumi nužengia į pragarus, ir tik trečią dieną keliasi iš mirusiųjų. Kodėl trečią? Nes antrą jis merdėja, kenčia dėl pamestų striukių, namų raktų, mobiliųjų telefonų, dėl įžeidinėjimų ir šlykštynių, kurios pylėsi iš jo burnos kaip iš gausybės rago ant žmonos, brolio, sesers, motinos ir visų kitų artimųjų bei draugų galvų. Antrą dieną jis guli susirietęs ir žiopčioja be žado, ir mielai pasikeistų su išskrostu karpiu ant ledo patalų.
Žiūriu turguje į žuvies agoniją ir liudiju – šiandien karpis mūsų atpirkėjas, šiandien mūsų dievas kabo ant mėsos kablių, sukimštas į dešras, į žarnas, į skrandžius, valgykim savo dievą, kol jis dar šviežias, minkštutis, neseniai gimęs, kaip veršelis ar ėriukas, kol dar nesudiržo jo mėsa, kol jo raumenys nepritvinko nuodų, gerkim jo kraują, kol nevirto jis actu, ir ši tyla, krentanti iš nežinia kur, kartu su dangaus vandenimis tegul pripildo mūsų vidurius begalybės ilgesio, o alkstančias, išsiilgusias, nuščiuvusias mūsų sielas - nieko nekainuojančios tuštumos.