„Vičiūnų įmonių grupei” vadovaujantis V.Matijošaitis įsitikinęs, kad šiuo metu Seime verdančios aistros dėl mokesčių ir kitų metų biudžeto puikiai įrodo, kad valdžia neturi ilgalaikės strategijos. Partijos tarpusavyje nesusitaria, nesirūpina šalies ir žmonių gerove, tačiau aktyviai skleidžia populizmą.
Po banko „Snoras” griūties pražuvę keli milijardai litų pabudino dalį žmonių ir dar kartą priminė būtinybę taupyti.
Verslas per pastaruosius kelerius metus sąnaudas sumažino mažiausiai 20 procentų, tačiau valstybė toliau didino savo skolas ir neturi patikimo plano, kaip tas skolas grąžinti.
Išlaidų mažinimas yra labai teisinga kryptis, tačiau bet koks mokesčių didinimas mažina šalies konkurencingumą ir gula ant pensininko, mokytojo, t.y. galutinio vartotojo, pečių. Energijos ištekliams gyventojai priversti skirti labai didelę savo pajamų dalį, todėl investicijos tiek į šį, tiek į kitus ūkio sektorius smarkiai padėtų subalansuoti valstybės biudžetą.
– Galima kurti labai gražias strategijas, bet ekonomikos sunkumai visoje Europoje jas gali paversti perniek. Ar esant tokiai situacijai tikslinga planuoti, ką reikėtų padaryti po kelerių metų?
– Pirmiausia reikia kalbėti apie Lietuvos situaciją ir jos aktualijas. Savo ateitį galime ir privalome kurti geriau negu kitos Europos šalys. Turime suplanuoti, ką veiksime kitąmet ir dar po 2–3 metų. Štai Estijoje valstybės biudžetas planuojamas penkerius metus į priekį ir siekiama pajamų augimą išlaikyti ne didinant mokesčius, bet verslo plėtros sąskaita.
Lietuvos politikai nesugeba pasiekti susitarimo ir vengia aiškiai išdėstyti, kaip ateityje bus surenkamos ir paskirstomos biudžeto lėšos. Toks planas turėtų veikti, nesvarbu, kokia partija tuo metu bus valdžioje. Turi būti aiškiai numatyta, kada statysime suskystintų dujų terminalą, kiek statysime naujų katilinių. Kol nėra tokios strategijos, Lietuva tampa įvairių monopolinių įmonių įkaite. Jos žiūri į Lietuvą kaip į rinką, kurioje galima lengvai uždirbti pinigų. O rinka – tai Lietuvos žmonės, kurių piniginės tuštinamos.
– Panašiai atsitiko Kauno termofikacinę elektrinę (KTE) pardavus Rusijos dujų milžinui „Gazprom”. Ką buvo galima padaryti kitaip?
– Kai ši elektrinė tapo „Gazprom” nuosavybe, miestas atsidūrė aklavietėje. Estijos gyventojai dabar už šilumą moka 15, o Latvijos – beveik 40 procentų pigiau. Šilumą tiekia monopolininkas, o brangstant kurui alternatyvų nėra. Jomis niekas nepasirūpino du dešimtmečius.
„Kauno energija” iš KTE šilumą perka po 18,5 cento už kilovatvalandę. Jeigu veiktų naujos biokuru kūrenamos katilinės, šilumos savikaina siektų 8,5 cento už kilovatvalandę – tai daugiau kaip du kartus pigiau. Mieste liktų milžiniškos lėšos, kurios dabar iškeliauja į užsienį.
Gerai ištyrėme situaciją Suomijoje ir kitose Skandinavijos šalyse, nes norime, kad miestas pats statytų savo reikmėms skirtas katilines. Skandinavijoje vietos gyventojų sumokėti pinigai lieka šalyje, nes naudojamas toje šalyje pagamintas kuras.
Tokiu būdu valstybė ir žmonės išlošia dukart. Jeigu tai būtų padaryta Lietuvoje anksčiau, gyventojams visiškai nerūpėtų, ar KTE valdo rusai, vokiečiai, ar skandinavai. Žmogus neturėtų pajusti, kad keičiasi valdžia ar įmonės savininkas.
– „Gazprom” atstovai prasitarė apie planus parduoti Kaune veikiančią elektrinę. Ką tai reikštų miestui?
– Neįsivaizduoju, kas galėtų ją pirkti. Jeigu vis dėlto pirktų, pirktų ne elektrinę, o rinką – kauniečių išleidžiamus pinigus šildymui. Skandinavijos šalyse apie 70 proc. šilumos ūkio priklauso vietos savivaldybėms. Tokiu būdu užtikrinama, kad tarifai nepagrįstai nedidėtų.
– Bet pagal sutartį su „Gazprom” įmonė „Kauno energija” įsipareigojo dar penkerius metus iš KTE pirkti ne mažiau kaip 80 procentų reikalingos šilumos. Ar verta investuoti į naujas elektrines esant tokiai situacijai?
– Iš žmogaus, kuris pasirašė tokią sutartį, reikia atimti parašo teisę visam gyvenimui.
Tačiau padėtį galima šiek tiek pataisyti, nes dalis rinkos yra laisva. Kita vertus, alternatyvos kūrimas jau dabar būtų labai rimtas signalas monopolininkui lanksčiau derėtis dėl kainos. Reikia alternatyvų, kurios būtų sėkmės raktas derybose su KTE šeimininkais. Visiškai nesvarbu, kas jie tokie. Privatūs investuotojai nori statyti tokias katilines, tačiau jie taip pat pageidauja išskirtinių sąlygų.
– Ką siūlote daryti Kauno valdžiai?
– Miestas privalo investuoti kurdamas alternatyvą. Toks žingsnis suteiktų kozirį derybose dėl pigesnės šilumos. Investuoti į šilumos ūkį „Kauno energija” planavo kartu su „Lietuvos energija”, tačiau pastarajai atitektų net 70 procentų kuriamos naujos įmonės akcijų.
Taigi miestas neturėtų jokios garantijos, kad „Lietuvos energija” neparduotų savo dalies privačiam investuotojui, kuriam taip pat rūpėtų tik pelnas, o ne kauniečių gerovė. Privatus verslas niekada neužsiims labdara ir norės uždirbti kuo daugiau pelno.
Kauno valdžia jau dabar turėtų pradėti rengti kelių katilinių detaliuosius planus, techninius projektus, pasirinkti kelis įrangos gamintojus.
Kitais metais būtų galima pradėti statybas, o 2013-ųjų rudenį jau veiktų pigią šilumą gaminanti jėgainė. Visi bankai sutinka tokius projektus finansuoti, nes „Kauno energija” valdo šilumos skirstymo tinklą ir turi garantuotą rinką. Investicijos į viso Kauno poreikius patenkinančios katilinės statybą siektų apie 900 mln. litų. Gerų pavyzdžių jau turime.
Įmonė „Kauno vandenys” pati pasirūpino Europos Sąjungos fondų parama vandens valymo įrenginiams statyti ir pati ėmėsi šio projekto.
Rezultatas: vandens kainos Kaune yra vienos mažiausių Lietuvoje, o įmonės vadovai patys jas gali reguliuoti.