Lietuvos kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė teigia, jog kanapės, o tiksliau, jų sėklos (narkotinių medžiagų jose nėra) – vėsiojo, tamsiojo, šaltojo meto tradicinis lietuvių maistas.
„Būtent kanapių aliejus, pienas, varškė, kanapių druska, įvairūs su trintomis kanapėmis gaminti valgių pagardai gelbėjo žmones nuo saulės trūkumo, stiprino organizmą, sklaidė niūrią nuotaiką, saugojo nuo depresijos“, – teigia etnologė.
Todėl nuo advento iki Kalėdų, dar per Gavėnią, į šeimynos meniu moterys įtraukdavo kanapes. O juk tamsusis metas – laikas, kai užtrūksta ir karvės. Per pasninką viralą, kad jis būtų sotesnis, reikėjo kažkuo „užžilinti“. Taigi iš kanapių gaminamas pienas tą pasninko valgį ir darydavo sotesnį,
Visoje ikisovietinėje Lietuvoje buvę tokie populiarūs kanapių valgiai, iki šių dienų išlikę tik Žemaitijoje. B. Imbrasienė su didele pagarba pasakoja apie nepaklusniuosius žemaičius, ir per didžiausius draudimus savo šeimos reikmėms auginusius kanapes. Aišku, ne tokiais kiekiais, kad galėtų gaminti kanapių pieną ar varškę, spausti aliejų, tačiau jų užtekdavo ne tik spirgynei ant Kūčių stalo, bet ir kasdien valgomai košei pagardinti.
Marija Striaukienė, kaimo turizmo sodybos „Pas tėvukus“ (Plungės r.) šeimininkė, svečius nuolat vaišinanti etnografiniais žemaičių valgiais, prisipažįsta kaskart patiekianti spirgynės su lupena šutintomis bulvėmis ar bent jau juodos duonos sumuštinukų su sviestu ir paspragintomis kanapių sėklomis.
„Ką patys mėgstame, tuo vaišiname ir kitus“, - teigia kaimo turizmo sodybos savininkė. Ar pati auginanti kanapes? „Pernai bandžiau, bet paukšteliai prieš mane jas nukūlė, - prisipažįsta. – Kaime žmonės nedideliais kiekiais augina, užtenka mano poreikiams.“
Tačiau, pasak M. Striaukienės, kitais metais jų vėl bandys užsiauginti pati. Juk Kūčių švenčių laukimas prasideda dar vasarą, kai su anūkėliu vaikšto darže ir mato, kaip augalas auga, bręsta, kartu raško jo vaisius, džiovina, valo, o ruošiant šventinį stalą ir grūdant kanapių sėklas drauge prisimeni visą augalo kelią.