Toks noras, ko gero, kyla iš natūralios žmogaus prigimties. Ir ne tik nebrandžiose demokratijose, kurioms „tvirtas kumštis” – viskas, ko reikia prie svaigalų taurės ir pigios šlapios dešros.
Rusams patiko mužikiškai Jungtinėse Tautose batu stalą daužantis N.Chruščiovas, rinkėjams Lietuvoje patiko vieną pirmadienį staiga išgarsėjusi ir tiesiog nukertanti prezidento R.Pakso frazė: „Pasakiau viską, ką norėjau. Gero savaitgalio.”
Amerikiečiams, britams, net ramiesiems belgams patinka, kai jų lyderiai tiesioginiame eteryje pasako griežtesnį žodį ir visus nutildo. Pavyzdžiui, veto.
Taip saldžiai iš Jungtinės Karalystės premjero D.Camerono lūpų šis žodis nuskambėjo britų ausims Briuselyje, kad jo tautiečiai iki šiol riečia nosis parodę špygas didesnės integracijos užsimaniusiai ES.
Gerai ar blogai pasielgė britai? Ką jie laimėjo, o kur pralošė?
Apie tai jau antrą savaitę netyla diskusijos visoje Jungtinėje Karalystėje. O pas mus – kapų tyla.
Nors juk, regis, būtent mūsų šalies vadovė labiau nei džentelmenas D.Cameronas įpratusi daužyti kumščiu per stalą ir taip žavėti rinkėjus. Čia galima įžvelgti kelias problemas, susijusias su izoliacija.
Pastarąjį žodį, minėdama Londoną, dabar kartoja visa Europa, o britai – su pasididžiavimu apie izoliaciją kalba kaip apie kovos randą.
„Atsilaikėme prieš Briuselio spaudimą, apgynėme savo interesus”, – taip pučiasi britai, kurių tokią poziciją Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė atvirai supeikė. Ir tai yra paradoksalu.
Žodžių nesirinkimas, diplomatiškai atkištas vidurinis prezidentės pirštas jau tapo savotišku D.Grybauskaitės užsienio politikos simboliu.
Tai gal nebūtų problema, jeigu Lietuva turėtų tokį pat diplomatinį svorį, kaip, tarkime, ta pati Jungtinė Karalystė. Arba branduolinį ginklą – galėtų kad ir ant stalo šokti kepurinę. Ne tik mus išgirstų, bet ir mes išgirstume.
Mat čia slypi kita problema. Ir ne tik bendrauti su žiniasklaida šiaip jau ne labai linkusios prezidentės. Pačios visuomenės ir, tenka pripažinti, pačios žiniasklaidos problema.
Kol murdomės eilinėje rinkimų pelkėje dėl prabangos mokesčių, pensijų ir kitų, be abejo, mums aktualių temų, mus tiesiogiai liečiantys pasaulio įvykiai lieka kažkur paraštėse.
Tuo tarpu už Lietuvos sienų mūsų šalies vadovės ar kitų politikų pareiškimai nelieka neišgirsti. Ir įvertinti, nors, žinoma, ir nesureikšminti.
Vargu ar dabar kas nors Briuselyje, Vašingtone ar Maskvoje D.Grybauskaitę galėtų pavadinti prorusiška ar prolukašenkiška, kuo po per pastaruosius metus nuaidėjusių viešų leptelėjimų buvo galima suabejoti.
Norisi išties tikėti, kad tai – tik Lietuvos užsienio politiką formuojančios šalies vadovės stilius, forma. Galbūt ne visuomet tinkamai pasirinkta, bet ji pati, anot Briuselyje išgirstų žodžių, „puikiai supranta strateginius ir taktinius žaidimus”.
Ji gali parodyti vidurinį pirštą tiek Maskvai, tiek Vašingtonui, tiek trankydama kumščiu per stalą reikalauti NATO gynybos planų. Ne visada tai naudinga, ir JAV tai pademonstravo perstumdymais savo ambasadoje po Lietuvoje išpūsto CŽV kalėjimų skandalo.
Tačiau verta prisiminti kelis dalykus. Pirmiausia tai, kad didieji geopolitikos žaidėjai reaguoja į viską ir nieko nepamiršta. Ir jie turi savų interesų Lietuvoje. Tiek ES, į kurią, regis, kone besąlygiškai žvelgia šalies vadovė, tiek Vašingtonas, tiek Maskva.
Bet svarbu ir tai, kad apie padėtį aplink mus žinotų ir šalies žmonės. Viena politikė susitikimo metu šią savaitę taikliai pažymėjo, jog 1939-aisiais apie besitvenkiančius debesis Lietuvos žmonės nieko nenutuokė. Niekas nieko neaiškino, o šalis virė savose sultyse.
Tai leido suklestėti nusivylimui ir iškilti veikėjams, vėliau pramintiems kolaborantais. Ar tokių grėsmių esama ir dabar?
Be abejonės. Ir ne tik teorinių. Nekalbėdami apie ES ateitį, ar mus tenkina didesnė Bendrijos integracija, kur juda mūsų santykiai su Rusija, kurie iš esmės niekuo nepasikeitė nuo laikų, kai Lietuvos pozicija buvo principinė, liksime kvailių vietoje, kai bus vėlu.
Pasaulyje dedasi ne tik įdomių, bet ir nerimą keliančių dalykų. Šie permainų, arba, kaip įvardijo įtakingas JAV žurnalas „Time”, „Protestuotojo”, metai, akivaizdžiai parodė, kad neramumų gali kilti bet kur. Ir tai pamoka ne tik autoritarinėms valstybėms, kur žmones į gatves išvedė susibūrimai nepažabotoje virtualiojoje erdvėje.
Informacinių technologijų amžiuje primityviais paaiškinimais, atsikalbinėjimais ar primityvia propaganda nedaug ką įtikinsi. Kvailių, aklai tikinčių tironais ir jų pasakomis, bus visada.
Bet norisi tikėti, jog visuomenė nekvailėja. Vis daugiau išsilavinusių, laisvai ir kritiškai mąstančių žmonių, kurie nori atsakymų iš tų, kuriuos išrinko.
Stiprios rankos troškimas gali būti vis dar gajus, tačiau šiandien aktyvesni piliečiai visame pasaulyje ryžtasi pasakyti „veto” tiems, kurie pernelyg įsijautė į neklystančiųjų vaidmenį.
Tad ar surasime savyje „veto”, kuris ne izoliuos, ne sukels chaosą, o išlaisvins mintį?