A.Kudrino nuomone, valdančiųjų partijų planai skatina ekonomikos sustabarėjimą, privačios iniciatyvos žlugdymą ir įtvirtina išlaikytinių visuomenės psichologiją. Pagrindinių partijų, kurios be išimties yra kairiosios ir dar kairesnės, ir net liberalių partijų programos prikimštos įvairiausių naujų mokesčių projektų, kurie savaime nėra blogi, bet Rusijos sąlygomis ne vien ekonomiškai, bet ir psichologiškai stabdytų vidurinės klasės formavimąsi ir vidutinį bei smulkųjį verslą.
Apgailestaudamas A.Kudrinas taip pat paminėjo, kad daug liberalių pažiūrų ekonomistų, puoselėjusių viltį padaryti Rusiją modernia demokratiška valstybe, turėjo pasitraukti iš V.Putino komandos.
Jeigu Rusijoje būtų kuriama nuosekli dešinioji partija, buvęs ministras prie jos prisidėtų, nors nebeturi didelių vilčių, kad tokią partiją pasiseks įkurti.
Tai, ką kalba A.Kudrinas, aktualu ir Lietuvai, nors mūsų valstybė vaizduoja seniai atsikračiusi socializmo šmėklų.
Savaime suprantama, planinė ekonomika negrįš. Kaip ir eilės prie deficitinių prekių, bet daugybė su praeities paveldu susijusių problemų egzistuoja iki šiol.
Premjeras A.Kubilius nekart yra pabrėžęs, kad Lietuvos visuomenėje dar dominuoja išlaikytinių psichologija. Ir ne vien tai.
Ypač neigiamas visuomenės požiūris į verslininkus. Tebėra neišspręsta valdžios ir verslo santykių problema. Pats A.Kubilius nedaug tėra prisidėjęs, kad tie santykiai nors kiek pagerėtų.
Keista, bet ne tik Rusijoje, o ir Lietuvoje po dvidešimties metų paaiškėjo, kad dešinioji partija buvo tik miražas.
Ko gero, daugelį metų konservatorius telkė ne pagarba privačiai nuosavybei, ne palankių sąlygų verslui kūrimas, ne verslumo tradicijų tęsimas, o tik siekis bet kuria kaina gauti rinkėjų paramą prieš Seimo rinkimus.
Valdančiųjų šalininkai dažnai priekaištauja, kad kritika – subjektyvi, ironiška ir sarkastiška. Tačiau kaip kitaip nei su ironija žiūrėti, kaip konservatoriai tiesiog vagia socialdemokratų idėjas ir net skelbia jas savomis.
Kokiu dar, jei ne graudžiai pašaipiu žvilgsniu, galima stebėti V.Matuzo pareiškimą dėl prabangos mokesčio „Lietuvos ryto” televizijos laidoje, kad kol kas partija nėra nusprendusi, kokio ilgio jachtas apmokestinti, bet tai ketinanti padaryti per naktį.
Ką stengiamasi Lietuvoje apkvailinti? Manau, Lietuvoje liko mažai žmonių, kurie nesuprastų, kam šis mokesčių baletas yra skirtas.
Vyriausybės ekonomistai apsiriko sumenkindami artėjančios naujos krizės bangos poveikį Lietuvos ūkiui, netinkamai planavo valstybės finansų ateitį, todėl dabar stengiamasi rėksmingomis socialinio teisingumo idėjomis užtušuoti broką ir nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių problemų.
Kiek visuomenė tokį akių dūmimą kentės? Kyla ir kitas klausimas. Koks bus kitų metų biudžeto svarstymas, jei jau dabar aišku, kad planuotas ekonomikos augimas tebuvo miražas, mažėja tėvynėje dirbančių žmonių ir gausėja tų, kuriems reikia socialinės paramos?
Ar sutars po ką tik įvykusių Seimo rinkimų politikai ir kokių naujų priemonių sugalvos, kaip rasti pinigų patiems būtiniausiems dalykams. Pagaliau kam bus suversta atsakomybė, jei dabartiniai siūlymai patirs fiasko?
Žinoma, koalicijos partneriai kaltins vieni kitus. Bet kiek metų tai dar truks? Ar nuolatinė krizė Seime nevirs visuomenės krize?
Išeitis tik viena – jokiu būdu negalima leisti dar vieno isteriško biudžeto svarstymo kitą rudenį ir ypač baigiamuoju rinkimų kampanijos laikotarpiu.
Tačiau ne tiktai biudžeto svarstymas, bet ir daug kitų politinio gyvenimo požymių rodo, kad rinkimai turėtų būti surengti pavasarį, o ne rudenį.
Aiškėja dar viena svarbi politinio gyvenimo aplinkybė – koalicijos Lietuvoje nėra efektyvios.
Norint išbristi iš susikaupusio politinio dumblo per kitus rinkimus reikėtų rinktis kurią nors vieną partiją.
Svarbu, kad rinkėjai patys analizuotų ekonominę bei politinę padėtį ir valdyti valstybę pavestų savo pažiūromis vieningai partijai, kuri imtųsi atsakomybės už visas gyvenimo sritis ir neturėtų galimybės ieškoti kaltų tarp politinių partnerių.
Laimėjus rinkimus vienai partijai rimtesnė taptų ir opozicija. Gal tada baigtųsi politiniai spektakliai ir gal tada rinkėjus pradėtų dominti politinės programos, o ne ištraukos iš Šventojo Rašto.
Daug patyrusių pasaulio politikų ragina atsigręžti į esmines savo šalių problemas.
O ta esmė nėra sudėtinga. Tai darbas savo tėvynėje ir didžiavimasis tuo, ką gali joje sukurti.
Politikai – tik šio proceso pagalbininkai ir derybininkai tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.
Visuomenės sluoksnius suartins ne „prabangos” mokesčiai, o supratimas, kad tik verslo rezultatai yra socialinės gerovės pamatas.
Būdų, kaip to pasiekti, gali būti ne vienas, tad jau nebebus vienos „pačios teisingiausios” partijos.