Ar pavyks Vilniaus valdžiai sudrausminti elgetas? Ar draudimas duoti išmaldą ir jos prašyti privers šiuos žmones gyventi kitokį gyvenimą?
Vilniaus edukologijos universiteto profesorius A.Ragauskas linguoja galvą – mėginimų sutramdyti elgetas buvo ir prieš kelis šimtmečius.
Deja, jie buvo nesėkmingi.
Lygindamas XVII–XVIII a. socialinį žemėlapį su dabartimi, 42 metų profesorius vilniečiams vis dėlto siūlo džiaugtis. Elgetų dabar gerokai sumažėję. Mat pagyvenę žmonės gauna pensijas, egzistuoja socialinės garantijos. Tad senoliams nebereikia klūpoti prie vartų atkišta ranka.
– 1636 metų privilegija Vilniuje buvo įkurta elgetų brolija. Kas tame dokumente buvo rašoma? – pasiteiravo A.Ragausko „Sostinė”.
– Tais metais Vilniuje buvo pamėginta sutvarkyti elgetavimą – suteikti elgetoms tam tikrą savivaldą, atskirti tikruosius elgetas – kurčiuosius, akluosius, luošius, senolius – nuo apsimetėlių, apsišaukėlių.
Taip pat buvo nustatytos elgetavimo vietos. Pavyzdžiui, tik neregiai galėjo elgetauti prie bažnyčių durų.
Įkurta elgetų brolija iš pradžių veikė prie Šv.Nikodemo ir Juozapo bažnyčios špitolės. Ir bažnyčia, ir špitolė buvo miesto valdžios – ji skirdavo kleboną, špitolės provizorių.
Į sąrašą įtraukti vargšai privalėjo kas keturios savaitės rinktis į susirinkimus ir mokėti kaskart po grašį. Susirinkimai vykdavo kurio nors miestiečio namuose.
Elgetoms jame buvo skiriama „gaspada” – kambarys. Brolijai priklausantys elgetos išrinkdavo keturis vyresniuosius. Gyvavo ir broliška skrynia su pinigais.
Raktus nuo skrynios turėjo elgetų bažnytinis ir gatvės vyresnieji. Įdomu, jog tas miestietis, kurio namuose rinkdavosi elgetos, turėjo būti teisėju, susirinkimų metu sėdėti garbingiausioje vietoje. Kartu su vyresniaisiais jis rinkdavo keturis ir daugiau botagininkų apsimetėliams elgetoms iš miesto vaikyti, nusikaltusiems bausti.
Elgetų organizacija veikė maždaug iki 1784 metų. Tai buvo specifinė brolija, netapati nei cechui, nei bažnytinei brolijai. Aišku, ji irgi negalėjo sutvarkyti elgetavimo ir paversti jo visiškai civilizuotu. Visada buvo ir nelegalių elgetų, apsimetėlių.
Štai 1728-aisiais buvo skundžiamasi, kad nėra punktų, kuriuose būtų aprašyta, kaip bausti apsimetėlius ir neklusnius elgetas. Tais metais buvo nustatytos mišių datos – Švč.Mergelės Marijos Snieginės ir Šv.Pranciškaus Serafiniečio, rugpjūčio 5 ir spalio 4 dienomis, kuriose privalėjo dalyvauti brolijos nariai.
– Kas buvo tie senųjų laikų elgetos?
– 1784 metais brolijoje, jau įsikūrusioje prie Šv.Jono bažnyčios, glaudėsi apie 40 asmenų, o visose miesto špitolėse ir namuose buvo apie 350 elgetų.
Elgetomis tais laikais buvo tampama dėl įvairių priežasčių, bet dažniausiai dėl neturto. Gyvenimo būdas – dėl jo elgetos buvo labiausiai pastebimi skurdo visuomenės atstovai. Jie būdavo kilę iš įvairių socialinių sluoksnių – valstiečių, miestiečių, bajorų.
Nepaisant pastangų, XVIII amžiaus pabaigoje Vilniuje elgetų vis daugėjo, o elgetavimu vertėsi vis daugiau netikrų elgetų.
Jie atvykdavo iš tolimiausių parapijų. Prieglaudose jiems vietos nebeužteko, todėl nutarta elgetų skaičių mažinti pasitelkiant policiją.
1792-aisiais nuspręsta elgetas išgaudyti ir įdarbinti, o prieglaudose palikti tik ligotus.
Vien į dvi prieglaudas buvo atgabenti 59 žmonės. Daugiausia tai buvo senos, ligotos našlės.
Tais laikais našlių tarp elgetų buvo maždaug trečdalis. Daugiau nei pusė elgetų turėjo vaikų, tarp kurių buvo tarnautojų, spaustuvininkų, dvasininkų, prekybininkų, kareivių ir darbininkų.
– Žvelgiant į praeitį, Vilniuje būta visokių būdų elgetoms drausminti ir jų veiklai legalizuoti. Šių dienų Vilniaus valdžia uždraudė gatvėse duoti ir prašyti išmaldos. Ar tai duos rezultatų, ar padės sumažinti elgetų sluoksnį?
– Tačiau valdžia padarė ir išimtį. Draudimas prašyti išmaldos ir ją duoti netaikomas prie maldos namų, bažnyčių, vienuolynų, vykstant religinėms apeigoms ir kulto ceremonijoms, taip pat renginiuose, kuriems, suderinus su savivaldybe, suteiktas leidimas.
Taip atsižvelgta į katalikiškojo tikėjimo tradiciją, kurioje elgetavimas ir išmaldos davimas yra sankcionuotas kaip teisėtas veiksmas, susijęs su artimo meile, širdingumu.
Vilniaus valdžios riboto draudimo negalima vertinti vienareikšmiai. Nauja šiame draudime yra tai, kad bausti žadama ir išmaldą duodančius asmenis. Bet tai nei uždraudžia elgetavimą, nei jį legalizuoja. Tokių bandymų būta ir anksčiau. Ir ne tik Vilniuje.
Tokio draudimo rezultatai yra tik minimalūs, nes svarbu šalinti socialines, ekonomines elgetavimo priežastis, o ne tik disciplinuoti ir bausti.
Tų priežasčių, būdingų visiems laikotarpiams, yra daugybė. Pavyzdžiui, benamystė. Žmogus, ilgesniam laikui netekęs būsto, nepajėgiantis jo išsinuomoti, atsiduria elgetavimo arba valkatavimo paribyje.
Beje, Vilniuje tiek mažai elgetų, kiek yra dabar, niekuomet nebuvo. O juk kadaise šis reiškinys vadintas net elgetavimo epidemija.
– Ar yra išlikę duomenų, kiek išmaldos Vilniaus gatvėse elgetos surinkdavo XVII–XVIII amžiais?
– Deja, duomenų apie tai nėra išlikę. Tačiau pasakojimai apie elgetų surenkamas dideles sumas yra perdėti. Visuomenė tais laikais apskritai buvo neturtinga, daugelis mažiausiai pasiturinčių žmonių gyveno panašiai kaip elgetos. Ir šiuo metu sunkiai suprantu pasvarstymus, kad elgetos surenka labai daug išmaldos.
Tarkime, senajame Vilniuje budelis uždirbdavo daugiau nei tarybos nariai, bet niekas nenorėjo juo būti, už tokio žmogaus tekėti. Taip pat ir dėl elgetų. Tas, kuris teigia, kad daug gauna, turėtų būti pats pasiruošęs tapti elgeta. O juk tai yra viso gyvenimo būdo, savivokos transforacija, trunkanti ne vienus metus.
Tai ne trumpalaikiai televizijų projektai, kai pramogų pasaulio žvaigždės išmėgina elgetavimą kelias valandas ar dieną, gerai žinodamos, kad tai vienkartinis veiksmas. Abejoju, ar kuris sutiktų imtis šio vaidmens savaitei ar mėnesiui, nesvarbu, kad ir už kelis tūkstančius litų.
Juk elgetavimą, benamystę lydi ne tik asmenybės transformacija, bet dažnai ir degradavimas. Kad taptų tikru benamiu, žmogus įveikia penkis etapus, pradedant gyvenimo planų žlugimu, šeimos iširimu, skurdu ir baigiant pripratimu prie benamystės.
– Kuriose Vilniaus vietose išmaldos prašoma nuo senų laikų?
– Kaip nurodo ir 1636, ir 2011 metų dokumentai, pagrindinės vietos visada buvo įvairūs kulto pastatai, vienuolynai, katedra, taip pat Šv.Jonų bažnyčia, nuo XVI amžiaus – Aušros vartai, kurie ilgainiui įgavo svarbiausios elgetavimo vietos statusą.
XVI–XVIII amžiais elgetų labai daug buvo prie miesto vartų, kurie buvo bent keli – pradedant Subačiaus ir baigiant Pilies.
Aušros vartai vieninteliai iš jų išlikę kaip stebuklingo paveikslo ir kulto apeigų vieta.
Vilniuje buvo geriausios sąlygos elgetauti. Mieste vykdavo nemažai Bažnyčios hierarchų, didingų ar turtingų miestiečių laidotuvių. Per tokias iškilmes siekiant atpirkti nuodėmes ir prestižo sumetimais būdavo išdalijamos nemenkos sumos elgetoms.
Pavyzdžiui, 1789 metų vasario 8-osios Vilniaus laikraštyje skaitome, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sargybininkaitis Pociejus, minėdamas savo motinos Granovskos atminimą, vargšams išleido nemažą sumą.
– Kaip pavadintumėte dabartinius išmaldos prašytojus – ar gatvėje dažniau sutinkame skurdo prispaustus žmones, ar pinigų paaukojame girtuokliams ir valkatoms?
– Ši marginalinė socialinė grupė niekada nebuvo ir nebus vienalytė. Nesvarbu, ar būtų Vilniaus, ar Delio, ar Paryžiaus elgetos.
Įvairūs tyrimai liudija, kad visada elgetas sudaro skurdo prispausti žmonės, taip pat įvairias patologijas turintys asmenys – alkoholikai, narkomanai. O valkata – tai beveik elgeta, tik neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos.
Kaip ir anksčiau, dabar yra nemažai elgetų apsimetėlių, tėvų neprižiūrimų vaikų, kurie nori prasimanyti pinigų ledams, traškučiams ar net alkoholiniams gėrimams.
Taip pat dažnas alkoholikas ar narkomanas prašo išmaldos, nors jo gyvenimo būdas gal ir nėra elgetos. Jis juk iš išmaldos negyvena, turi būstą.