20 metų darbo patirtį turintis veterinaras J.Šengautas: „Šiandien kai kurie šunys gyvena geriau nei žmonės“

- Valdžia meluoja, draugai išduoda, aplink keroja godumas ir pažeminimas - žmonės šiandien daug kuo nusivylę. Matyt, todėl į savo namus įsileidžia keturkojį. Ar šuo jiems teikia saugumo, ir ne tik išorinio, pirmiausia - vidinio?

- Šuo yra atsidavęs šeimininkui ir niekada nemeluoja: jei šuniui liūdna, jis tiesiog nebendrauja, tačiau jei jam gera, jis džiaugiasi iš visos širdies. Šuo niekada neveidmainiauja - to negaliu pasakyti apie daugumą žmonių.

Tiesa, yra ir tokių žmonių, kuriems šuns reikia tik pasipuikuoti prieš kaimynus. Šunis laiko ir tie, kurie nori viską kontroliuoti, taip jie tarsi pajunta savo vertę, nes gali valdyti šunį, priversti jį daryti tai, ką liepia.

Pasitaiko, kad maži šuniukai kai kurioms ponioms ir panelėms tampa jų brangios aprangos detale.

Tačiau apskritai paėmus rūpintis gyvūnais dabar yra madinga.

- Lietuvoje veikia keliasdešimt gyvūnų globos tarnybų, jų savanoriai rūpinasi beglobiais šunimis ir katėmis. Girdime vis mažiau šiurpių istorijų apie žiaurų elgesį su šunimis. Sakyčiau, puiki mada - rūpintis gyvūnais.

- Šios tarnybos tikrai labai daug prisideda prie tinkamo požiūrio į gyvūnus, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie pasiima auginti beglobius šunis.

Net politikai pastaruoju metu labai pamėgo gyvūnų temą. Vienas Seimo narys, dirbantis užsienio komitete, inicijuoja, kad būtų priimtas naujas gyvūnų globos įstatymas. Organizuoja jis ir tarptautines konferencijas, kuriose visiškas nesąmones kalba, net gėda klausytis.

Jau ir taip prikurta daug absurdiškų draudimų. Pavyzdžiui, mano draugas mokslininkas kelis mėnesius vargsta, kad gautų leidimą atlikti eksperimentus su kanarėlėmis. Kodėl nesuteikia to leidimo? Todėl, kad bičiulis nusipirko kanarėles, kurios ne eksperimentuoti buvo išveistos. Galite įsivaizduoti, kaip išveisti paukštį, skirtą eksperimentuoti, kaip morališkai jį tam paruošti? Juokinga.

Gyvūnų globos įstatyme yra sąrašas veiksmų, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais. Vienas jų - nagų šalinimas katei. Taip, tai nėra maloni operacija gyvūnui, tačiau yra kačių, kurios drasko namuose ne tik baldus, bet ir mažus vaikus.

Tokį gyvūną atneša man į kliniką ir sako: „Arba pašalink nagus, arba užmigdyk.“

Uolūs gyvūnų teisių gynėjai piktinasi, kad katės priverstos kentėti dėl žmogaus užgaidų, dėl jų noro turėti nesudraskytus baldus.

Bet kodėl jie nesipiktina, kad žmonės arklius išnaudoja, o kiaules augina tik tam, kad vėliau suvalgytų?

- Nors naujas gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo priėmimas dar tik bus svarstomas, jau dabar verda aršios diskusijos, kurių epicentre - kovinių ir pavojingų veislių šunų ir jų mišrūnų laikymas. Psichologai teigia, kad šios veislės šunis renkasi kaip asmenybės nesubrendę žmonės. Ar pritariate?

- Taip, didžiausia kovinių šunų problema - jų šeimininkai. Jie apskritai pamiršta, kad gyvena ne vieni. Kad aplink yra daugybė šunų bijančių žmonių, kad egzistuoja šunų laikymo tvarka, kurios privaloma laikytis. O ją pažeidus - už tai atsakyti.

Bet kaip yra pas mus? Kol neįvyksta nelaimė, niekas apie tai nekalba. Ar pareigūnai baudžia šeimininkus, kurie šunis vedžioja be antsnukių? Ne. Žmones reikia auklėti, o ne naujus įstatymus kurti.

- Dešimt metų nesu matęs per šunų kovas nukentėjusio gyvūno. Matyt, organizatoriai turi savo gydytojus. Tačiau kiekvieną savaitę atvežama ne pogrindyje, o gatvėje žiauriai sukandžiotų šunų. Tų įvykių scenarijus dažniausiai vienodas - šeimininkas be pavadžio vedžiojo didelį šunį ir jis sukandžiojo mažesnį.

Nukentėjusiojo šeimininkas atneša mums gabalą mėsos, iš kurios prašo susiūti šuniuką.

Dažnai savo šunis atveža medžiotojai, kuriuos patys netyčia pašauna.

- Sakote, kad jūsų klinikoje esančios modernios aparatūros gali pavydėti daugelis privačių žmonių gydymo įstaigų. Kelerius metus turite šunų spermos banką, šunims atliekate odontologines procedūras, turite net zoopsichologą. Veterinarinis gydymas sparčiai juda į priekį?

- Per dvidešimt metų Lietuvoje veterinarijos medicina iš kaimo ambulatorijos išaugo į šiuolaikišką gydymo įstaigą. Į savo veterinarijos centrą galiu pasikviesti gydytoją iš bet kurios pasaulio šalies ir man nebus gėda nei dėl aparatūros, nei dėl specialistų kvalifikacijos.

- Dažniausios - peršalimo ligos. O viena sunkiausių - ūminis inkstų nepakankamumas, daug kainuoja ir jo gydymas. Brangiausiai už šuns gydymą jo šeimininkas mūsų klinikoje sumokėjo 4000 litų.

Yra ir tokių žmonių, kurie norėtų padėti savo sergančiam šuniui, bet neturi jokių finansinių galimybių. Tada gyvūną tenka užmigdyti.

Tiesa, prieš kelerius metus bandėme gydyti keturkojus į skolą, tačiau kiekvieną mėnesį turėdavome 1500-2000 litų nuostolį. Teko atsisakyti šio sumanymo.

- Seniau veterinarai tobulindavo ir tam tikrų veislių šunų išvaizdą. Kai kuriems patrumpindavo uodegas, ausis. Ar dabar atliekate kokias nors gražinimo procedūras?

- Jei pageidaujama, veriame auskarus į ausis. Dantų dar nebaliname. Bet juos poliruojame, taisome, jei reikia patobulinti sąkandį, dedame kabes. Kadangi turiu pacientų, kurie net pažiūrėti į juos neleidžia, prieš tokias procedūras tenka taikyti jiems nejautrą.

- Neseniai sėklinau kalę, kuriai sperma buvo atskraidinta iš Amerikos. Šunų šeimininkai kilmingo kraujo ieško kone visuose žemynuose. Sperma atskraidinama ir iki sėklinimo saugoma mūsų klinikoje.

Kuo kilmingesnis šuo, tuo brangesnė jo sperma - nuo 3000 iki 15 000 litų. Prekiaujama net jau mirusių, bet ypatingų šunų sperma.

Dar porą tūkstančių kainuoja jos kelionė.

Mes - pigiausia šioje ceremonijos grandis, sėklinimo kaina - 500 litų.

- Įdomu, kaip sprendžiamos psichologinės gyvūnų problemos, juk turite zoopsichologą?

- Vadovėliuose yra aprašytos įvairios situacijos, kurios nutinka naminiams gyvūnams. Yra klausimų, kuriuos rekomenduojama užduoti jų šeimininkams, kad būtų galima išsiaiškinti kuo daugiau aplinkybių, kodėl šuo ar katė pasikeitė - tapo vangūs, liūdni, neėda.

Net pusę metų bandėme suprasti, kodėl viena katė prarado gyvenimo džiaugsmą. Atlikome visus tyrimus - jie puikūs, bet gyvūnas merdėjo, neišlindo iš savo namelio. Pasirodo, katė bijojo musių. Greičiausiai, kažkada buvo įgėlusi bitė. Rudenį, kai dingo musės, katė atsigavo.

Dažnai tenka aiškintis gyvūnų negalavimo priežastis, nors tyrimų rezultatai būna geri.

Bet būtų smagu, kad ir kai kurių keturkojų šeimininkai užsuktų pas savo psichologus.

- Matyt, po dvidešimties darbo metų jau galite suskirstyti naminių gyvūnų šeimininkus į tam tikras grupes. Pritariate, kad daugiausia apie žmogų pasako ne tai, kokį gyvūną - šunį ar katę - jis laiko, o kaip su juo elgiasi?

- Yra dvi grupės žmonių: vieniems šuo yra šeimos narys, kitiems - tik jo ūkio subjektas. Pastarajai grupei dažniausiai priklauso patys turtingiausi klientai. Jie skaičiuoja kiekvieną gyvūnui išleistą centą. Jei pirko šunį už 400 litų, o jis susirgo ir gydyti reikia 600 litų, jie prašo ligonį užmigdyti, nes nusipirkti naują pigiau.

Tokie atvažiuoja į kliniką „Rolls-Royce“ automobiliu, bet  derasi dėl kelių litų nuolaidos.

Drąsiai galiu sakyti, kad labiausiai gyvūnus myli ir jais rūpinasi paprasti žmonės.

Tiesa, dar yra toks pogrupis - pamišusieji dėl gyvūnų. Pavyzdžiui, vienos pacientės šeimininkė - inteligentiška, išsilavinusi moteris - liepia sutuoktiniui eiti miegoti į kitą lovą, nes trise su paaugusiu auksaspalviu retriveriu vienoje nebetelpa.

- Manau, kad tai nėra kankynė šuniui. Juk jis yra mylimas, šeriamas. Argi tai blogai? Aišku, jei kurtas - aktyvus šuo - uždaromas bute, jam neužtenka 10 minučių pasivaikščioti. Tokiam būtina bent du kartus per savaitę leisti gerai padūkti, kitaip jis nesijaus laimingas.

Bet, kita vertus, kas yra laimė?

Juk kartais gailime vyrų, kurie gyvena po žmonos padu. Bet gal jam geriau po padu nei būti vienam ir apsileidusiam.

Manau, nėra vieno laimės apibrėžimo - nei šuniui, nei žmogui.