„Išvarymui” sukurti reikėjo poros netrumpų pjesės autoriaus kelionių į Londoną: 2010-ųjų rudenį – medžiagai apie lietuvių emigrantus rinkti, 2011-ųjų vasarą – pjesei garsiame naujosios dramaturgijos teatre „Royal Court” tobulinti.
Šis teatras kasmet atsirenka ir pasikviečia arti 10 pjesių autorių iš įvairių pasaulio šalių. Kriterijus – pjesės tema ir kokybė.
Dramaturgui didelė garbė kelias savaites būti „Royal Court” svečiu ir mokiniu. Tai reiškia susipažinimą su Londono teatrų repertuaru, bendravimą su garsiais britų dramaturgais.
Pačių pakviestųjų pjeses, išverstas į anglų kalbą, skaito „Royal Court” aktoriai, jos aptariamos su režisieriais ir dramaturgijos profesionalais.
– Kai buvo sakomos pastabos apie jūsų pjesę, ar norėta pakeisti jūsų prigimtį, įteigti kitokį supratimą, ar rūpintasi, kad žiūrovams būtų įdomu? – paklausiau M.Ivaškevičiaus.
– Rezidentūroje Londone nepajutau jokios prievartos.
Jei atsiranda žmonių, kurie įsigilina į tavo tekstą, tu gal ne su viskuo sutinki, bet kito profesionalo požiūris yra labai vertingas.
Visą laiką iki tol buvęs su savo tekstu vienas, jau nebesi visiškai objektyvus.
Kai „Royal Court” gavo pirmą „Išvarymo” variantą – didelį tekstą su nekokiu vertimu, mačiau teatralų nepasitikėjimą pjese. Tačiau kai jie pradėjo gilintis į tekstą, kai įvyko jo skaitymai, reakcija buvo labai gera.
Išgirdau, kad pjesė ir juokinga, ir graudi, o svarbiausia – britai „Išvaryme” pamatė tokį Londoną, kokio jie, tame mieste gyvendami, neįsivaizdavo esant.
Mes irgi dar nežinojome apie tokį. Bet pjesėje Londono gyvenimas suintensyvintas, sudramatintas.
– Tai ne pirma jūsų pjesė apie realius įvykius, žmones. Jums įdomu dirbti su dokumentika?
– Reali medžiaga praplečia akiratį. Kai atlieki tyrimą, pats iš to daug gauni.
– Paprastai sukuriate savo pjesių personažų kalbą ir žodyną, per kurį ryškiai jaučiamas seniai praėjęs laikas.
Ar kūrėte ir „Išvarymo” personažų kalbėseną – tą pusiau lietuvišką, pusiau rusišką kalbą su rusiškų keiksmažodžių kruša?
– Sakykime, kad panaudojau ją tokią, kokia yra. Tiksliau – kokia ji galbūt buvo, nes tai – ne dabartinio jaunimo kalba, o tos kartos, kuri maždaug prieš dvylika metų buvo jaunimas.
Tą kalbą pats dar puikiai moku. Pirmą kartą ją tarsi paleidau – nusispjoviau į visus suvaržymus, kai rašai ir nenori, kad herojus vartotų barbarizmus.
Šį kartą leidau sau nešvarinti kalbos. Ir tai buvo gera patirtis – pajutau, kad kalba, kai ją vartoji be suvaržymų, padeda tiksliau įvardinti herojų mintis. O dėl to kartais atsirandantys keiksmažodžiai turi emocinio pastiprinimo galią.
– Negi Nacionalinis teatras tai įsileis?
– Aš savo darbą padariau, o dabar teatras tegu galvoja.
– Kaip skambėjo angliškas pjesės vertimas Londone?
– Anglų kalboje, be „f...”, daugiau keiksmažodžių lyg ir nėra, nors gerai paieškojus atsirastų. Tik ne tokių stiprių kaip rusiški keiksmažodžiai lietuvių pokalbiuose.
Šiuo atžvilgiu anglų kalba skurdesnė.
– Ar reikėjo daug pastangų, kad Londone gyvenantys lietuviai jumis pasitikėtų, jums atsivertų?
– Pokalbių pradžia būdavo sunki. Paaiškindavau, kad nesu žurnalistas ir nesirengiu skelbti jų vardų. Bet netgi tuomet daugelis nenoriai imdavo pasakoti, kas jų gyvenime įvyko, juolab – savo nemalonią patirtį.
Daugelyje šeimų mačiau, kaip tai skaudu. Buvo atvejų, kai patys šeimos nariai pirmąkart išgirdo, kas saviškiui yra nutikę.
– Kai išklausėte Londono lietuvių pasakojimų, ar jums nekilo pagunda juos, tokius tikrus, ir sudėti į pjesę?
– Beveik taip ir įvyko, tik likimai pjesėje sudėti iš daugelio žmonių pasakojimų.
Man nekilo pagunda daryti jos iš tikrų pokalbių – tai dabar populiaru Rusijoje. Anglijoje irgi to yra.
Kaip tik lankydamasis Londone mačiau miuziklą pagal tikrą neseną istoriją apie maniaką, kuris miestelyje žudė prostitutes.
Bet žiūrėdamas tą vaidinimą apie tikrus žmones jauti tam tikrą autoriaus, režisieriaus ir aktorių baimę užgauti tuos, kurie papasakojo istoriją. Jie – per arti, jie gyvi ir čia pat. Tai verčia menininkus vengti kai kurių dalykų.
„Išvarymo” atveju, kai realūs pasakojimai įvelkami į fikciją, galima elgtis kur kas drąsiau.
Manau, kad pliusų turi ir dokumentika, ir fikcija. Bet pastaroji leidžia daryti rimtesnius apibendrinimus negu perteikiant vien dokumentines žmonių istorijas.
Žinoma, galima apibendrinimus palikti skaitytojui ar žiūrovui, kad jie patys kurtų savas išvadas, bet manau, kad rašytojas gali tai padaryti stipriau.
Netradicinė komanda
Spektaklio premjera įvyks gruodžio 22 d. LNDT didžiojoje salėje.
„Išvarymo” režisierius – O.Koršunovas, scenografas ir vaizdo projekcijų autorius – G.Makarevičius. Spektaklio muziką sukūrė ir parinko grupės „Happyendless” lyderis S.Prūsaitis. Kostiumus 29 aktoriams pritaikė dailininkė A.Jagelavičiūtė.