Šis interneto forumas nėra skirtas bolševikams, naciams ar kitiems socialinės rizikos grupės atstovams. Ten diskutuoja Antrojo pasaulinio karo istorija besidomintys dėstytojai, verslininkai, valstybės tarnautojai, studentai. Pastarieji sudaro didžiąją bendruomenės dalį. Būtent jaunuoliai ir užsiima žiauriausios visų laikų asmenybės reabilitacija.
Gruodį sueina 133 metai nuo Stalino gimimo, bet jo žaidimai žmonių silpnybėmis nesibaigė ir šiandien. „Tėvas jau miręs, tačiau jis vis dar dalija įsakymus, o mes jam paklūstame“, – apgailestavo prieš keletą savaičių JAV mirusi Stalino duktė Svetlana Alilujeva. Stebint dalies Lietuvos jaunimo požiūrį į šią asmenybę belieka tik sutikti.
Kodėl sovietų diktatorius traukia jaunus žmones? Kodėl senoliai graso valdžiai pirštu: „Prie Stalino visus jus būtų sušaudę“? Kodėl Rusijoje atvirai, o Lietuvoje su moraliniu sargiu „baisus žmogus, bet“ buvęs diktatorius vis dažniau vadinamas išmintingu, neeiliniu lyderiu ar net genijumi? Kodėl virtualioje kompiuterinių žaidimų erdvėje gėda būti Vermachto kareiviu, bet negėda kautis už Staliną?
Galime numoti ranka, esą tai tik nesubrendusių vaikėzų ir sukriošusių senių požiūris. Tačiau gal ši situacija apnuogina gilesnes mūsų visuomenės problemas?
Viena tų problemų – nesugebėjimas užjausti ir įsijausti į kito tragediją. Dešimtis metų gyvenome baime, išdavystėmis ir šizofrenija dvokiančioje visuomenėje. Tokia atmosfera įelektrino gyvulišką instinktą išgyventi bet kokia kaina. Tas instinktas toks stiprus, kad užgožia atjautą ir rūpinimąsi kitu žmogumi. Kiek žmonių gyvybių Stalino mėsmalė sutrynė į vieną bejausmį skaičių? 25, 30, gal 35 milijonus? Matyt, dar daugiau. Tačiau kupranugario kepurę užsimaukšlinęs jaunimas vis tiek neįstengia suvokti, jog tai ne statistika. Tai milijonai tragedijų, milijonai suluošintų šeimų, milijonai užgesusių gyvenimų.
Kita problema – mes nekenčiame geresnių, gražesnių ir turtingesnių už save. O būtent tokius kompleksuotasis Stalinas ir jo gauja negailestingai naikino. Viduramžiais gražuolės, turtuoliai ir bendruomenių šviesuoliai tapdavo raganų medžioklių aukomis, nes visada atsirasdavo tonos jiems pavydinčių. Taip buvo ir sovietmečiu. Stalino ilgesys kamuoja silpnus, nevisavertiškumo kompleksų išvargintus žmones, kurie neturi prošvaisčių išsikabaroti iš savo vargo košės. Jie nekenčia tų, kuriems pasisekė. Lietuvoje tokių nevykėlių yra labai daug.
Iš čia kyla dar viena problema, kurią atskleidžia meilė Stalinui, – nesugebėjimas pačiam susitvarkyti su savo gyvenimu. Tik pasiklausykite tūlo lietuvio nuomonės apie demokratiškai išrinktą valdžią: „Ji nieko neduoda paprastam žmogui, nepadeda jam!“ Ir neįrodysi, kad valdžia nieko neturi duoti. Demokratijoje veikti, kurti ir užsidirbti turi pats. O Stalino laikais nevykėliams buvo patogiau. Viską spręsdavo Visų Tautų Tėvas! Ir nebuvo gyvenančių geriau.
Stalinas mylimas ne dėl neeilinių jo savybių, bet dėl mūsų visuomenės nevisavertiškumo ir ribotumo. Dešinioji Stalino ranka žudymo klausimais NKVD vadovas Lavrentijus Berija įspėjo, kad nužmogėjimo sėkla buvusiose imperijos tautose išliks kelis šimtus metų po sovietų valstybės griūties.
Dar viena Stalino kulto atgimimo priežastis – tai, kad mėsininkas dažnai vaizduojamas lyg mistiška ir paslaptinga figūra. O tokios asmenybės visada verčia jaunuolius žavėtis. Ironiška, tačiau prie to tariamo paslaptingumo sukūrimo prisidėjo net istorikai.
Štai amerikiečio Richardo Lourie knygoje „Stalino autobiografija“ šis galvažudys vaizduojamas lyg iš pragaro į žemę žengęs pusdievis. Esą sena gruzinų legenda byloja, kad gruodžio 21 dieną gimęs berniukas tams šėtonu (aiškėja, kad Stalinas gimė ne tą dieną. - Red.). Diktatoriaus mirtis knygoje aprašoma taip pat mistiškai. Cituojama Stalino duktė: „Jis duso visų akyse. Paskutinę minutę jis atsimerkė ir lėtai apžvelgė visus, stovėjusius aplinkui. Žvilgsnis buvo klaikus. Ir staiga – tai buvo nesuprantama ir baisu, aš iki šiol to negaliu išsiaiškinti, bet negaliu ir užmiršti, – staiga iškėlė kairiąją ranką... ir lyg parodė į viršų, lyg mums visiems pagrasino“. Amen.
Net Antrojo pasaulinio karo istoriją sudrebinęs sąžiningasis Viktoras Suvorovas diktatorių vaizduoja lyg genialų vadą, kuris visada viską numato ir iš anksto žino geriausią sprendimą. V.Suvorovo Stalinas – apdovanotas fenomenaliu intelektu, neišsemiama atmintimi. Ir dar gebėjęs viena akimi skaityti vieną knygos puslapį, o kita – kitą! Lyg cirko artistas.
Tik britų istorikas Simonas Sebagas Montefiore nuplėšė mistišką gruzino kaukę ir pavaizdavo Staliną tokį, koks jis buvo – paprastas gatvės banditų vadeiva. Kompleksuotas ir ribotas tuščiagarbis, kuris šiais laikais tiktų į kompaniją Kauno „Žalgirio“ klubo vadovui. Nuo mūsų Henytės gruzinas Soso skyrėsi tik tuo, kad kūrė eiles ir daug skaitė. Bet ir čia su išlyga – knygose perskaitytą informaciją Soso priimdavo liguistai ir fanatiškai.
S.S.Montefiore atėmė pagrindinį Stalino garbintojų kozirį, esą tik neeilinė asmenybė galėjo pasiekti tokių aukštumų. Tačiau fenomenalus buvo laikmetis, o ne Stalinas. Soso į valdžios viršūnę sugebėjo užkopti tik todėl, kad politikoje įsigalėjo banditizmas. Vienos įtakingiausių Europos valstybių politika buvo grindžiama ne intelektualiomis politikos žaidimo taisyklėmis, bet kriminalinio pasaulio principais. O tokioje terpėje Soso jautėsi lyg kiaulė mėšle. Demokratinėje valstybėje, kur politinės pergalės buvo skinamos ne peiliais, o intelektu, Josifas visam gyvenimui būtų pasmerktas likti Soso.