Anaiptol ne dėl to, kad žiūrovai ja nesidomėtų: tiesiog patys režisieriai pernelyg dažnai keičia scenarijų, o pagrindinį vaidmenį gavęs V.Matuzas jau nuo pat šios istorijos pradžios atrodė tarsi iš vandens ištrauktas žiopčiojantis žuveliokas.
Bet žlungant vienam serialui trūks plyš reikia kito. Apie ką gi daugiau, jei ne apie šildymą: juk, be planuojamų naujų mokesčių, „Snoro” reikalų bei artėjančių švenčių, ši tema – neabejotinai populiariausia. Ypač vilniečiams, kurie už lapkritį turės suploti 17 proc. daugiau nei prieš metus, nors kitur sąskaitos netgi sumenko.
Iš pradžių konservatorių trimitai suskambo sostinės savivaldybėje – reikia versti merą. Nes būtent A.Zuokas kaltas dėl to, kad energetikai apiplėšinėja žmones.
Po to prabilo ir taupioji Energetikos ministerija – pareikalavo, kad „Vilniaus energijos” pasiaiškintų.
Pastaroji skėsčioja rankomis – yra kaip yra.
Ne paslaptis, kad ši bendrovė, kaip ir visi monopolininkai, žmonių keiksnojama jau ne pirmuosius metus.
Ir kas čia tokio, kad reklamos kampanija apie šilumos taupymą arba naujoviškos sąskaitos, kuriose nurodoma, kiek kiekvienas butas atseikėjo „Gazprom” už dujas, šios bendrovės įvaizdžio greičiausiai jau nebepakeis. Juk svarbiausia – pinigai.
Tačiau žmonės irgi juos skaičiuoja. Nepasitenkinimas sulaukus didesnių nei tikėtasi sąskaitų – visiškai suprantamas. Ypač kai dar nuo pavasario vilniečiams iš Prezidentūros buvo žadamas kone rojus: tereikia atskirti šilumos tiekėjus ir namų prižiūrėtojus, ir šildymas iškart savaime atpigs.
Taip ir buvo padaryta. Ką turime? Penktadaliu brangesnę šilumą. O juk dar rudenį prezidentės D.Grybauskaitės patarėja S.Cirtautienė dievagojosi, kad įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pataisoms šildymas atpigs apie 10 procentų.
„Vilniaus energija” dabar piktdžiugiškai kikena – ko dar norite, mes neturime nieko bendra su tais, kurie reguliuoja šilumą jūsų name.
Formaliai – galbūt ir taip. Bet žmogui nuo to nei šilta, nei šalta. Tik aiškintis, ar šilumininkai nesudarė kokių nors gudrių schemų ir neapvaginėja vartotojų vidury dienos, geriau gal palikime teisėsaugai ar kitoms kompetentingoms instancijoms.
Aišku viena: šiluma tikrai neatpigo. Jeigu valdantieji turėtų bent kiek sąžinės, turėtų prisiimti kaltę ir pareikšti, kad kai kurie politikai paprasčiausiai prisimelavo. Arba garsiai ištarti: energetikos kompanijos jau yra galingesnės už valstybę, kurioje jos veikia.
Tačiau mūsų valdžiai toks atvirumas – svetimas. Štai premjeras A.Kubilius nutarė įsiteikti tautai – jau nurodinėja Konkurencijos tarybai, kitoms institucijoms imtis tyrimų dėl šildymo kainų sostinėje.
Kuo jie baigsis – nesunku nuspėti. Kaip dažniausiai būna – niekuo.
Dar šaunesnė idėja šovė į galvą energetikos ministrui A.Sekmokui. Rudenį suokęs apie pigesnę šilumą, vėliau jis savo žodžių išsižadėjo. Užtat dabar surado stebuklingų vaistų: pasirodo, tereikia sujungti energetikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo, pašto ir pasiuntinių, mobiliojo, fiksuotojo ryšio, interneto ryšių sektorių įmonių reguliavimą, ir viskas iškart pasikeis.
Kaip susijusios šilumos kainos su mobiliojo ryšio tarifais – matyt, žino vienintelis A.Sekmokas. Tik ar ne geriau būtų išvaikyti vien pažadais garsėjančią Energetikos ministeriją?
Kol jos nebuvo, regis, kur kas mažiau tekdavo mokėti ir už šildymą, ir už elektrą.
Tačiau kreivų veidrodžių karalystėje ilgam apsigyvenę valdantieji jaučiasi teisūs net ir tuomet, kai meluoja.
O kol kurpiamas dar vienos akis dumiančios muilo operos scenarijus, į Lietuvą gali ateiti ir tikra žiema.
Tada sąskaitos ir sostinėje, ir kitose šalies vietovėse padidės tikrai ne penktadaliu.