- Jūs – keliautojas, jau 15 kartą tarsi netyčia užklydęs į Gruziją. Tačiau neapsiribojate tik kelionėmis, kuriate drauge su gruzinų menininkais. Paskutinis jūsų bendras projektas – skulptūra-labirintas „Svajonių kolona. Labirintas“ Batumyje Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo ryšius su Gruzijos menininkais ir menu apskritai?
- Prieš maždaug 9 metus į Lietuvą atvažiavo gruzinų skulptorius Iraklis Tsuladzė. Mes susibičiuliavome ir jis pradėjo mane kviesti apsilankyti Gruzijoje. Aš įmantriai atsisakinėdavau. Galiausiai tiesiog pavargau išsisukinėti ir nusprendžiau važiuoti. Pamenu, nusipirkau bilietą tik iki Stambulo ir autostopu įveikęs visą Turkiją atsidūriau Batumyje, Gruzijoje.
Buvo 2007 metai, tada Batumis pasirodė ypač chaotiškas, beprotiškas ir visai kitoks negu šiandien. Paskui nuvykęs į Tbilisį, po truputį mezgiau pažintis su menininkais ir kitais, priklausančiais kultūros pasauliui. 2008 metais į Gruziją atvykau su projektu „Alaverdi Gruzija šypsosi“. Tuomet supratau, kad čia būtina kurti ir būtina kažką daryti. Juk čia dar tiek daug nepadaryta.
Tais pačiais metais mano draugai gruzinai buvo atvažiavę padirbėti į Lietuvą, po jų mes su lietuviais menininkais vėl vykome į Gruziją. Taip gyvenome ir kūrėme tarp dviejų valstybių.
Mano įžengimas į Gruzijos menininkų pasaulį buvo lengvas. Jie mane labai maloniai priėmė ir savotiškai rūpinosi. Kuo giliau į jį ėjau, tuo labiau dariausi jiems savas. Po to į mane nustojo žvelgti kaip į svečią. Galiausiai, kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, susilaukiau keistų priekaištų, kad bendrauju su visais menininkais be išimties. Anot jų, aš turėčiau rinktis vieną arba kitą grupuotę. O man jie visi gruzinai, visi menininkai, kurių aš niekaip neskirstau. Tiesiog pasiūliau jiems spręsti savo problemas, manęs į jas neįtraukiant. Atrodo, buvau suprastas.
- Prieš 2 metus pirmą kartą dalyvavote Gruzijos šiuolaikinio meno festivalyje „Artisterium“. Kaip kilo mintis savo darbus pristatyti Gruzijos visuomenei?
- Pirmus kartus Gruzijoje į viską žvelgiau per atstumą. Žinau apie „Artisterium“ festivalį, nes arba pataikydavau atvažiuoti į jo uždarymą, arba man į rankas pakliūdavo festivalio darbų katalogai bei pažinojau beveik visus, kurie kasmet dalyvauja tame festivalyje. Vienais metais ir man pasiūlė prisijungti, nes nebuvo asmens, kuris atstovautų Lietuvai.
Tada pristačiau didelių juodai baltų senovinio stiliaus portretinių fotografijų ciklą. Mano darbas susilaukė labai gerų atsiliepimų. Šių metų parodos moto buvo „Laisvas kritimas“. Tačiau aš sakau, kad tai – „laisvas skridimas“. Pateikiau labai moterišką fotografijų ciklą – „Moteris nuo Lietuvos iki Irano“. Mano atrinktų nuotraukų spektras buvo itin platus: nuo vakariečių moterų aktų iki Islamo moterų, pasislėpusių čadrose, terodančių akis. Jaučiu, kad šio darbo idėja apima laisvą mintį, laisvą kūrybą ir laisvą požiūrį.
Festivalio parodoje būta įvairiausių darbų: nuo tapybinių abstrakcijų, skulptūrų bei šiuolaikinio meno atspindžių, iki aktualios foto dokumentikos. Pavyzdžiui, lenkų menininkai pristatė fotografijų ciklą, kuriame vaizduojama kaip Bagdado moterys sutinka karius-išlaisvintojus. Tai pamatęs iš karto prisiminiau Sovietų armiją.
- Tai koks gi tas gruziniškas menas?
- Gruzinų mene yra visko. To, kas labai keista ir įdomu, ir to, kas yra įprasta. Vienos kažkokios bendros tendencijos neįžvelgiu. Jis įvairus, tačiau jame yra ir daug tradicijos. Netrūksta ir šiuolaikinio meno. Jau minėtas festivalis „Artisterium“ suburia visus nuo klasikų iki postmodernistų. Šiuolaikinis menas yra labai konceptualus, juo siekiama įlįsti žiūrovui į galvą.
Pavyzdžiui, mano draugo tėvas, kuriam jau per 80 metų, žiūrėjo festivalio katalogą ir pamatęs šveicaro iš Amerikos darbus, sako: „Žinai, Mariau, matydamas šiuos darbus, suprantu, kad po daugelio metų iš tokio meno neliks nieko“. Anot jo, šiuolaikiniame mene viskas yra iš galvos, tačiau nieko, kas būtų atėję iš širdies. Taigi ir gruziniškas šiuolaikinis menas man atrodo šiek tiek netikras, žaislinis.
Be to, čionykščio meno erdvėje yra likę daug laisvų, neužpildytų nišų. Kūrėjai čia vis dar mėgaujasi dėmesiu. Teko ir man jo paragauti, praeitais metais rengiant personalinę tapybos darbų, sukurtų Gruzijoje, parodą. Nors aš užsienietis, su Pirosmani nieko bendra neturiu, tačiau į parodos atidarymą susirinko žurnalistai net iš 7 televizijų. Dvi iš jų paruošė ir 2 išankstinius reportažus apie pasiruošimo parodai procesą. Nepamenu, kad kada Lietuvoje taip būtų buvę.
Manau, kad Gruzijoje meno situacija vis dar yra labai dėkinga. Čia jis vertinamas taip, kaip Lietuvoje buvo vertintas prieš 10 metų. O pats nenustoju kartoti gruzinams: džiaukitės tuo, kur jūs esate. Tačiau jie nesupranta, kad dabartis yra geriausias laikas jiems kurti ir dalintis menu tiek su tautiečiais, tiek su visu pasauliu.
- Gruzija – Kaukazo belaisvė. Šis regionas per visą savo istoriją buvo krečiamas įvairiausių karinių konfliktų, politinių peripetijų. Ar galima teigti, kad tai turi įtakos menininkų kūrybai?
- Be abejo. Lyginant su tradiciniu, šiuolaikiniam menui įvairūs išoriniai vieksniai turi daugiau įtakos. Pastebėjau, kad po 2008 metų konflikto šiuolaikinio meno darbuose vėl sustiprėjo karo paveiktų žmonių tematika. Tai man labai įstrigo, nes pirmą kartą „Artisterium“ festivalyje dalyvavau 2009 metais, vos paminėjus Rusijos-Gruzijos konflikto metines. Tuomet darbų, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų prieš metus smogusi tragedija, buvo labai daug. Paveiksluose, fotografijose, skulptūroje padaugėjo agresijos, smurto, silpnumo, pažeidžiamumo akcentų.
Tai neišnyksta net ir praėjus keletui metų. Pavyzdžiui, pamenu vieną darbą šia tema iš praėjusių metų. Tai buvo paveikslas, jo fone pavaizduotas žalias Kaukazas ir priekyje ant arklio jojantis caras Petras I, atrodantis taip, kaip personažas nuo „Kazbek“ papirosų pakelio. Aplink išstatytos cigaretės atstojo Petro I armiją, o iš kitos pusės žygiavo gruzinai. Nors tas darbas buvo labai tapybiškas, tačiau manau, kad autoriui pavyko jame sujungti visai nesusijusius dalykus.
Ir šiemet stengtasi taikyti į su migracija susijusias temas, tokias kaip pabėgėliai, prarasti ir apleisti namai, išardytos šeimos, jų gyvenimai, istorijos. Tačiau darbai man pasirodė silpnoki.
- Kokį pamatėte Tbilisį atvykęs nepraėjus nė mėnesiui po 2008 m. Rusijos-Gruzijos konflikto?
- Pasikeitusią nuotaiką pajutau iš karto. Nors mieste ir nepastebėjau jokių išdavikiškų ženklų. Teradau tris meninio pobūdžio žymes, grafiti. Vienos ragino rusus palikti Gruziją, iš kitų žvelgė seniai pažįstamas Putino žvilgsnis. Tačiau bendraudamas su žmonėmis jutau tą, ką tik perėjusį šešėlį ar užslinkusį debesį. Ne paslaptis, kad gruzinai sugeba pakankamai greitai atsitiesti, atgauti jėgas. Juk Kaukazo regionas visą laiką buvo krečiamas vienokių ar kitokių konfliktų.
Po 2008 m. rugpjūčio pastebėjau pokyčių ir menininkų mąstyme. Dauguma prasitarė, jog nors anksčiau ir negalvojo išvažiuoti iš šalies, dabar jiems kyla tokių minčių. Praėjus trejiems metams, atrodo, viskas kiek nurimo, buvusi masinė baimė nebėra tokia aitri. Noras pabėgti taip pat apmažo.
Tačiau kai kurie menininkai labai stipriai jaučia bei išgyvena vyraujančią atmosferą ir susiklėsčiusią situaciją. Pavyzdžiui, Tbilisio meno akademijos rektorius pristatė savo darbus jungtinėje parodoje Lietuvoje, pateikdamas konfliktinį ciklą – daugiausia juodai raudonus, slogius portretus. Paveikslai jo viduje atsirado iš karto po Rusijos-Gruzijos nesutarimo. Tai nesunku suprasti, nes skausmo, baimės ir išgyvenimų perkreipti veidai lengvai išsiduoda žiūrovui.
Po to jis ypač išgyveno, kad nebegali normaliai piešti. Jo darbai persismelkė liūdesiu: sudeginti ir apleisti namai, kaimai, jokių žmonių ar gyvybės. Dažniausiai jis piešia vieną apleistą ir sugriautą kaimą, 30 km nutolusį nuo Tbilisio. Ir vis klausia manęs, kaip jis gali to nepaisyti, jeigu visa tai yra taip arti jo?
- Ar galima išskirti meno rūšį, kuriai karinių konfliktų įtaka būtų stipriausia?
- Jautriausia įtakai yra fotografija. Po 2008 metų rugpjūčio gruzinai išleido nuotraukų albumą, kuriame atsirado daugelio tuo metu šalyje buvusių fotografų darbai. Žiūrėdami į juos matome, kad fotomenininkams tą mėnesį tai buvo pats aktualiausias dalykas. Ir dėl to galime pamatyti tai, ką jie matė siaučiant konfliktui.
Visų nuotraukos yra labai skirtingos. Vieni konfliktą pateikė per kareivius, kitų nuotraukose jų iš viso nėra. Treti tik rinko portretus, iš kurių į žiūrovą prabyla pasakotojai. Ketvirti koncentravosi į pabėgėlius ir tuščius namus.
Matydami visas tas nuotraukas galime regėti, pajusti tam tikrą konflikto dalį, susidaryti apie tai bendrą vaizdą, emociją. Ne paslaptis, kad yra neįmanoma atspindėti visko. Aš ir pats, rašydamas knygą apie Gruziją, kiek paliečiau 2008 metų konfliktą. Tačiau rašiau tik tai, ką jaučiau pats ir koks buvau tuo metu. Jeigu aš būčiau vien klausęsis kitų, taip niekada ir nebūčiau supratęs, ką iš tikrųjų reiškia atsidurti karinio konflikto užantyje.
- Sakote, kad po skaudžiojo rugpjūčio prieš 3 metus žmonės šiek tiek pasikeitė. Kokia buvo jų atsakomoji reakcija?
- Po konflikto atsirado labai daug socialinės tematikos plakatų, paveikių nuotraukų bei Gruziją palaikančių iniciatyvų. Tą darėme ir Lietuvoje, Užupis išreiškė ypatingą palaikymą gruzinams.
Vertinti kokią nors situaciją gali tik suvokęs, kur tu pats esi ir koks yra tavo ryšys su vietove. Jeigu tu ramiai įsitaisęs ilsiesi savo kalnų trobelėje Šveicarijoje, vargu, ar labai pykins tavo širdį Rusijos-Gruzijos konfliktas Kaukaze. Tačiau jei esi čia, matai nelaimingus žmones ar ant tavo draugų važiuojančius tankus, tada situacija tau įgauna kitokią prasmę. Visi gatvėse atsiradę plakatai veikė kaip žmonių išraiškos priemonė, išduodanti baimę, pasipiktinimą. Juos matydamas, jausdamas bendrą atmosferą gali tuos žmones suprasti.
Daugelis menininkų kūrė plakatus bei atvirutes tema „Stop Russia“. Tai įrodo, kad viskas taip greitai nenublanksta, žmonėms reikia išsilieti. Juk tik jie patys turėjo visa išgyventi, ne kas kitas. Juoba, viskas tebėra tarp jų pačių: gatvėse pilna Abchazijos, Pietų Osetijos pabėgėlių, girdimos žmonių, negalinčių grįžti į savo gimtąsias vietas istorijos. Mano nuomone, čia į viską reaguojama dar pakankamai ramiai. Žinau, kad pats taip nesugebėčiau. Pavyzdžiui, vienas mano draugas turi sodą su mandarinais Suchumyje ir buvo priverstas palikti Abchaziją. Tbilisyje jis susikūrė naują gyvenimą, susirado darbą, užsiėmimus. Dabar neturi galimybės kirsti administracinės sienos. Tačiau nepamiršta to sodo. Atrodo, lyg dar tikisi, kad galės ten grįžti.
- Kariniai konfliktai įsižiebia, praeina, galiausiai lieka istorijos knygose. Ar galima teigti, kad menininkų darbai atspindi tam tikrą istorinę situaciją ir tarsi pateikia savitus istorijos užrašus ateities kartoms?
- Žinoma. Istorinis įvykis ar konfliktas pirmiausia susikoncentruoja žmogaus viduje, o paskui transformuojasi į tai, ką jis kuria. Juk dažniausiai žmogus kuria tik todėl ir apie tai, kas jam dega viduje, ką jis jaučia ar apie tai, ką jam skauda. Išraiškos forma yra visiškai nesvarbi. Menas visada yra persismelkęs žmogumi.
Egzistuoja ir socialiai angažuotas menas, bet ypač sunku rasti paveikių jo formų. Viena yra atrasti savyje emociją ir ją iššaukti, o kita – sugebėti tai parodyti kitiems. Būna, kartais poetas parašo 10 eilučių ir tu galvoji: o, būtent taip ir yra. Kitas tau gali skųstis visą dieną, savaitę ar metus ir tu tiesiog į tai nesureaguoji. Svarbiausia yra gebėti atrasti žodį, spalvą, garsą, kontekstą, vaizdą ar judesį.
Pamenu, vienas, atrodo, amerikiečių menininkas siekė parodyti žiniasklaidos priemonių mėgavimąsi, pranešant blogas naujienas ar rodant žiaurus vaizdus visuomenei. Taigi, jis sukūrė darbų ciklą, kurio pagrindas buvo nušautų žmonių fotografijos. Tu negali žiūrėti į jas. Ne tik dėl mirusių žmonių atvaizdų, bet ir dėl to, kad puikiai jauti, ką norėjo pasakyti autorius.
- Medijos yra savotiška meno platforma, kuri yra įgali įvairiais būdais atspindėti konfliktą ir paveikti žmones. Pateikiami žiaurūs vaizdai, bet tai neatbaido žmonių nuo žiniasklaidos vartojimo. O kaip gi su daile, skulptūra ar kitomis meno formomis: ar žmogus, net ir nesusijęs su konfliktu, eina į temins parodas, bando suprasti ir išgyventi tą konfliktą todėl, kad tarsi dirbtinai pažadintų savo emocijas?
- Nemanau, kad žmonės turi tikslą stimuliuoti savo emocijas, eidami į kokią nors teminę parodą ar filmą. Pavyzdžiui, žiūrėjau A.Nekrasovo ir jo žmonos O. Konskajos filmą „Rusijos pamokos“, nufilmuotą 2008 metais per Rusijos-Gruzijos konfliktą. Tai yra dokumentinis filmas, kuriame vienas režisierius keliauja iš vienos konflikto zonos pusės, kitas iš kitos ir galiausiai jie susitinka viename taške. Tikiu, kad tokį filmą gali pažiūrėti tik vieną kartą. Dar kartą nesinorės žadinti savyje tokių emocijų. Ir jame tikrai neįmanoma surasti pasimėgavimo.
Filmu bandoma parodyti, kaip žiniasklaida išverčia pasaulį. Pavyzdžiui, režisierius filmuoja, kaip gruzinai šaudo į osetinus, o šalia pateikia vaizdą, kaip tai parodė žiniasklaida. Kai tai pamatai, supranti, kad viskas yra konstruktas. Kartais net iki tokio lygio, kad realybėje tuo metu būta dienos, o per televiziją parodyta lyg būtų buvusi naktis. Atrodo, kad viskas, ką mes matome, nėra tikra.
Kartais galvoju, kad didžiausi menininkai turbūt yra tie, kurie sėdi ir modeliuoja kitų protus. Pavyzdžiui, net ir tuomet, kai vyksta karinis konfliktas, mes žinome tik tai, ką mums suvirškinusi pateikia žiniasklaida. Kartais man taip norėtųsi propagandą vadinti didžiausiu iš šiuolaikinių menų.
- Jeigu visuomenę palygintume su kūnu, kokią jo dalį atitiktų menininkas?
- Menininkai yra pirštų galiukai. Žmogaus kūne yra labai daug jautrių vietų. Tačiau pirštų galiukuose - ypač daug receptorių. Palietęs jauti, ar tai šalta, ar karšta. Prisimenu ir kraujo ėmimą iš piršto. Tai yra pirmoji į skausmą sureaguojanti vieta. Menininkai irgi tokie. Jie yra tie receptoriai visuomenėje, duodantys impulsą visam kūnui.