Jaudulį, žinoma, pašalina tikimybė, jog A.Ažubalio veiksmas suderintas su šalies prezidente. Bet ar net ir ši tikėtina aplinkybė pašalina nerimą dėl paties Lietuvos užsienio reikalų ministro veiksmų ir žodžių suderinamumo, jo ne vieną kartą išsakytų principų, nuostatų ir jų įgyvendinimo?
Štai 2006 m. gruodžio 1 d., cituojant vieną iš valstybės dienraščių, A.Ažubalis „toliau kritikavo URM taikomą „amžinų ambasadorių“ praktiką. Parlamentaras pasigenda rotacijos principo taikymo. Jis (...) piktinosi, kad URM netgi strategijoje rotaciją įvardija kaip „silpnybę“, nors dauguma Vakarų valstybių stengiasi, kad po ambasadoriavimo kadencijos diplomatai grįžtų į tėvynę, neatitrūktų nuo valstybėje vykstančių procesų“.
Praėjus dar keleriems metams A.Ažubalis paaiškino, kaip pertvarkyti Lietuvos diplomatinį korpusą. Tiesa, tuomet jis pabrėžė, kad diplomatinį korpusą reikia
„ne pertvarkyti, bet jo formavimą padaryti skaidrų ir aiškų visuomenei – kas, kodėl ir už kokius nuopelnus atstovauja Lietuvos valstybei užsienyje. Dar vienas labai svarbus principas diplomatinėje tarnyboje, kurio laikosi visos civilizuotos valstybės, tik ne mes, tai – rotacijos principas. Mūsų diplomatai 13–14 metų negrįžta iš užsienio, vis ambasadoriauja, vieną valstybę keisdami į kitą. O jauni diplomatai veltui laukia galimybės atstovauti Lietuvai pasaulyje. Diplomatai „su stažu“ atvyksta į Lietuvą retkarčiais, į diplomatų susirinkimus, jie smarkiai atitrūkę nuo tėvynės, pakalbėjęs su jais supranti, kad jie jau nelabai ir supranta, kas Lietuvoje vyksta. Be to, kai kurių sovietinė nomenklatūrinė praeitis...“.
Kodėl A.Ažubalis šiandien pakeitė nuomonę?
Štai ką tik paskelbta, kad ministras norįs ambasadorių Joną Rudalevičių perkelti iš Ženevos (Jungtinių Tautų biuras Šveicarijoje) į Berną (Šveicarijos Konfederacija), bet ne grąžinti į Lietuvą. Ambasadorių Azerbaidžane Kęstutį Kudzmaną – ne susigrąžinti į Lietuvą, o paskirti Turkijai, t.y. reziduoti Ankaroje. Pagaliau ambasadorių Juozą Bernatonį išsiųsti iš Talino (Estija) į Jerevaną (Armėnija).
Ministras, galimas daiktas, apeliuotų į pasikeitusias tarptautines aplinkybes. Mat, pasaulinė ekonominė krizė. Reikia taupyti.
Žiūrint į politinį pasaulio žemėlapį, kaštai skaičiuojami lengvai. Persikelti iš Ženevos į Berną – tik 132 km – ką ten kainuos. Iš Baku į Ankarą – 2645 km – turėtų kainuoti brangiau, bet vos pigiau negu iš Baku į Vilnių – 3098 km. Ką čia sutaupysi. Tuo tarpu iš Talino į Jerevaną – 3195 km. Nėra net šimto kilometrų skirtumo. O juk iš Talino į Vilnių - net 602 km.
Akivaizdu, rotacijos klausimas A.Ažubalio vadovaujamoje tarnyboje ne kilometrais sprendžiamas. Ne šie skaičiai lemia. Kas gi tada?
Akivaizdu, kad ir ne principai bei vertybės, kurias ne kartą deklaravo ministras. Globali ūkio krizė A.Ažubaliui tarsi leistų kai kuriais atvejais pamiršti savo žodžius apie skaidrią rotaciją. Bet ar šis argumentas tiktų visais atvejais ir, pavyzdžiui, net pateisintų principinės nuostatos apie kurių ambasadorių sovietinę nomenklatūrinę praeitį ir dėl to neleistiną tolesnį pareigų vykdymą išsižadėjimą?
Neskamba įtikinamai. A.Ažubalio palankumas J.Bernatoniui tą parodo. Nebent šiam, ne kartą „raudonu“ įvardintam nomenklatūriniam ambasadoriui nepagailėta valstybės finansų tam, kad negrįžtų į Lietuvą revoliucinti situacijos.
Tai jau panašu į politinius sandėrius. Juk gali būti, kad baiminamasi ne tiek revoliucinių J.Bernatonio užkratų, kiek šiandien sukalbamo socialdemokratų vadovo Algirdo Butkevičiaus baimių prarasti lyderystę J.Bernatoniui grįžus. Ši principinė baimė vienija vedančiąsias pozicijos ir opozicijos jėgas. Ji leidžia manipuliuoti diplomatų rotaciją. Abipusiu sutarimu.
Klausimas būtų, kokius pavojus tokie sandėriai gali sukelti Lietuvai, ypač prisiminus visus dabartinio užsienio reikalų ministro A.Ažubalio vertybiniais vadinamus pasisakymus šalies diplomatinio korpuso formavimo tema? Šią temą vertėtų pratęsti.