Tačiau užtikrinu visus, jog nei maivausi, nei koketuoju, bet – priešingai - esu nusiteikęs rimtam pokalbiui, siekdamas atsakyti į išviešintą klausimą. Kvailumas aptariamoje situacijoje nėra gudraujančio žmogaus kaukė, bet kažkas panašaus į - suprantu, jog nuaidės pakankamai kvailokai - prisiimtą įsipareigojimą ar pasižadėjimą. Šio pamintijimo trūkumas tikrai yra ne pasinešimas pozuoti, o, galimas daiktas, tai, jog autoriui, regis, niekaip nepavyks išvengti asmeniškumų.
Gyvendamas delikačių žmonių aplinkoje, jau keletą kartų sulaukiau nuostabos kupinų akių žvilgsnio su klausiamąja intonacija: kodėl tu veliesi į D.Kedžio istorijos dviprasmiškų peripetijų svarstymus, kam tau iš viso to reikia? Iš tiesų – kodėl?
Nesu žmogus, kuris vykdytų kokį nors žurnalistinį tyrimą, taigi neturiu jokių įrankių, leidžiančių kaupti faktus. Esu tik savo privačios nuomonės transliuotojas. Tačiau kam reikalinga tokia savitransliacija, kuri neturi jokios įtakos įvykių eigai, bet autoriui visados lemia didesnius ar mažesnius moralinius nuostolius.
Čia tarsi girdžiu gero linkinčių žmonių garsiai neištartus, bet vidujai sutaupytus žodžius: geriau iš tolo, užspaudus nosį, apeiti šią kloaką... Kam to reikia žmogui, kuris, kaip galima spręsti iš aplinkinių reakcijos, yra laikomas žioploku, bet nekonfliktišku žmogumi, kuris dažnai prasikiša kaip tik savo užsidegimu kiekvieną papopinti komplimentais?
`
Keletą žmonių, kurie pabandė užmegzti pokalbį šia tema privačioje aplinkoje, padėdavo nuo tokios trafaretinės frazės: „Aš tai šia istorija visiškai nesidomiu, tačiau...“
Iš tiesų, nesidomėjimas šia istorija yra labai išmintingas pasirinkimas. Taip sakau, nes taip ir galvoju be jokio rezervo savo privačiam pamintijimui, nieko nenuslėpdamas nuo skaitytojo viską perskrodžiančio kaip rentgenas žvilgsnio.
Pagaliau jau dabar daugmaž akivaizdu visiems, jog šios istorijos skandalingumo eskalavimu yra suinteresuota visa plejada ne pačio didžiausio tyrumo žmonių, kapitalizuojančių šią istoriją savo įtakos didinimui, politinių manipuliacijų reikalui arba dėl kitų savanaudiškų sumetimų.
Kita vertus, nežiūrint subjektyvaus nusitekimo, kedoepopėja primena ir primena apie save kaip prislopstantis ir suaktyvėjantis moralinės taršos černobylis, nuodijantis žmonių sąmonę ir įsiurbiantis vaizduotę. Akivaizdu, jog Garliavos po saugiu skafandru niekas nesugebės pakišti, taigi visi, pripažįstame ar nepripažįstame to, kartais net nepastebint kaip, esame periodiškai apšvitinami melo doze.
Tačiau negalvokite, jog laikau save kovotoju už tiesą ir visuotinį gėrį. Jokiu būdu, jeigu tik leidžia aplinkybės, stengiuosi prasilenkti su visokiausio plauko pseudoteisuoliais. Kovos už tiesą ir visuotinį pilietinį gėrį verslu šiandien Lietuvoje užsiima profesionalai, užtūpę piniginius fondus ir tokią kovą pavertę savo pragyvenimo šaltiniu bei susireikšminimo poza. Kai dirba profesionalai, mėgėjams tikrai nėra ką veikti.
Taigi, atsakant tiesiogiai į klausimą, kodėl veliuosi į tokias mažo konstruktyvumo diskusijas, galiu nurodyti tik vieną priežastį – prigimtinis kvailumas neleidžia nulaikyti liežuvio, kai matai, jog be didesnių ceremonijų muilinamos žmonių akys, kai pastebi, jog siekiama pačiu grubiausiu būdu apkvaitinti publiką, pernelyg nesirūpinant suvesti galo su galu. Melas taip pat gali būti skirtingu laipsniu žeminantis (gerbiantis?) žmogų, nekalbant dabar apie tą masiškai išplitusį mūsuose atvejį, kai mulkinamas pilietis patiria tikrą katarsį, niekam neprilygstantį malonumą. Savo ruožtu toks prigimtinis kvailumas, įpareigojantis daugiažodžiavimui, - pasakysiu savikritiškai, - gali būti prlygintinas šlapimo pūslės spaudimui, kuris taip pat verčia skubėti.
Sakote, jog D.Kedys nerado teisingumo, todėl aplinkybių buvos pastūmėtas desperatiškiems veiksmams? Ar nejuokaujate, galbūt iš tiesų kultivuojate malonų saviapgaulės svaigulį, siekiantį pasąmonės šaknį? Taigi leiskite dar kartą priminti, jog (tai pripažintas faktas) ši istorija prasidėjo D.Kedžiui, išnaudojant savo ryšius, susiveikus klastotę, leidusią nebūtais dalykais apkaltinti buvusią sugyventinę ir atskirti motiną nuo dukros.
Labai tikėtina prielaida, jog violetiniam herojui tokiuose nusikalstamuose veiksmuose tarpininkavo sesuo teisėja, nes paprastam banditėliui paprastai policijos komisarai tokių pažymų neišrašinėja.
Iš tiesų, beveik kaunietiška istorija, tačiau labiau sutirštintu nei įprasta pavidalu, su visiškai atpalaiduotais kedyno instinktais. Kai morališkai prievartaujama moteris pradėjo ginti savo interesus, anoji pusė ryžosi peržengti visas žmonių civilizuoto bendravimo normas ir formas.
Tokia štai paprastutė istorija su klaikiomis pasekmėmis. Jeigu neturi išankstinio nusiteikimo saviapgaulės svaiguliui, šios istorijos užtaisas matosi kaip nuskaidrėjusio upelio, įsidienojus vasaros saulei, dugno reljefas.
Tačiau ar nereikėtų pačiam autoriui būti labiau savikritišku, ar subjektyvus įtikėjimas savo teisumu objektyviai visados atitinka tikrą dalykų padėtį? Kiekvienas žinome pavyzdžių, kaip dažnai iš anksto įtikėjęs savo neklystamumu žmogus nuo pat pradžių, nuo pirmųjų žingsnių klysta kaip aklas kačiukas. Todėl labai sveika bent dėl profilaktikos pro abejonės sietą periodiškai perleisti visus savo įtikėjimus, drauge bandant suvokti kitaip mąstančiųjų argumentus.
Tačiau, kaip sako rusai, faktai yra atspari materija, faktai čia – neįtikėtinai iškalbingi, savaime bylojantys. Štai ką tik sužinojome, jog po teismo sprendimo, įpareigojusio dukrą perduoti motinai, kedyno moterys aiškina mažai mergaitei, jog neva jos motina ruošiasi ją parduoti. Kai išgirsti apie tokį nužmogėjusių būtybių melą, iliustruojantį paskutinį niekšybės laipsnį, užgniaužia kvapą.
Taigi dabar, giliai įkvėpęs, pasakysiu garsiai tai, ką pagalvojau vidujai: vis tik labai šlykštūs žmonės maišo šią pragaro košę, dar daug turės nutekėti vandens į kanalizacijos šulinius, kol iškopsime į švarią pakrantę.
Kitais metais, jeigu Dievas duos jų sulaukti, sau ir savo artimiesiems pasižadu būti protingesnis. Žinoma, tokie pažadai yra lygūs kassavaitiniam pasižadėjimui nuo pirmadienio mesti rūkyti, tačiau staiga čia prisimenu, jog jau stojo kelinti metai, kai visiškai nerūkau; mečiau, kaip atrodo, trečiadienį. Ok‘ei.