Nesu vienas didžiausių mėgėjų barti šios Vyriausybės, bet ji, pati to nežinodama, peržengė ribas: beieškant biudžetui trūkstamo milijardo į paviršių išlindo tokios šlykštybės, tokie atgrasūs siūlymai ir idėjos, kad viskas atrodo pirmykščių raudonųjų urvinių žmonių šventė.
Šokinėjo aplink laužą baubdami ir stūgaudami, po žemę priekinių galūnių krumplius valkiodami, ir raugėjo kuo toliau, tuo baisesnes idėjas, skirtas tai rinkėjų daliai, kuri nejaučia, kad jos urviniai instinktai yra tenkinami. Tą tamsiausiąją rinkėjų sankaupą, raudonąją elektorato ataugą, kartais paglamonėja, patampo, paglosto, bet patenkinta ji nesijaučia.
Dabar sprendimas dėl pensijų yra, aktyviausiai balsuojantys žmonės pamaloninti. Vienus nupurtys, kitiems atiduos, viskas gerai. Tačiau nuo ežero dugno sukeltas nuodingas dumblas dar ilgai drums vandenį mums visiems.
Koks dumblas? Kalbu apie nebaudžiamą ir neregėtai sušlykštėjusią, pasmirdusią skurdo propagandą, kurios runkeliai klauso ir užkimusiais balsais prašo: duokit dar. Dėl tų šnekų atsiradimo turiu kaltinti valdžią.
Protinga Vyriausybė, daranti dažniausiai teisingus dalykus, beviltiškai nesugeba tvarkyti viešųjų ryšių. Kitais žodžiais tariant, Vyriausybė nesugebėjo atlikti patenkinamo aiškinamojo darbo protiškai neįgaliems žmonėms, kurie vis dar yra įsitikinę, kad viską galima išspręsti per valdymo aparato mažinimą ir pasodinus Seimo narius ant minimalaus atlyginimo. Jie turi paprastą atsakymą – atimkit nuo kitų, bus gerai. Tie, kas taip mano, yra nepakaltinami.
Jie yra vaikų intelekto, kaip pyplys, kuris mano, kad mama galėtų nupirkti arkliuką ir pastatyti arkliukui namelį su stogeliu, tik nenuperka, nes nedrįsta paprašyti pinigėlių iš bankomato sienoje.
Pyplys žino, ką reikia daryti. Pinigų galima gauti iš bankomato. Lygiai taip pat suaugę silpnapročiai irgi žino, kur paimti pinigų, kurių „viskam užtektų“. Reikia atimti, juolab kad kiti turi per daug.
Šiomis nuodingomis kalbomis užsipildo oras. Runkeliai krauju pasruvusiom akim dairosi, kas čia dar turi daugiau: verslininkai? Valdininkai? Emigrantai, atskridę pasitaisyti dantų (lyg už jūsų pinigus jie tuos dantis taisytųsi – džiaukitės, kad nors taisosi, o ne pasmirdusiom gerklėm vaikšto)? Visi, dar važinėjantys automobiliais be dujų bako bagažinėje? Žmonės, gyvenantys namuose ir butuose, kurių virtuvėje gali susodinti ne dvi nestoras nutrijas, o kokius aštuonis žmones? O gal tie, kieno namuose nėra nė vienos sulankstomos sofos-lovos, nes miegama miegamajame, o sėdima svetainėje?
Kažkodėl (tik įdomu, kodėl) mane dažnai bara už panieką tiems pavydintiems, nekenčiantiems, reikalaujantiems atimti. Girdi, nevalia plūstis. Juos reikia suprasti kaip aukas, kaip nelaiminguosius, juos gyvenimas jau taip suvažinėjo ir aplamdė, kad jie negali kitaip.
Žinote, ką visa tai man primena? Man primena bet kurias riaušes, kur šunsnukiai daužo, laužo, degina, plėšo ir gadina, o paskui išlenda spuoguota kairioji inteligentija ir gailiai murma: „Nekaltinkim riaušininkų, kaltinkim tuos, kas juos atvedė į tokią padėtį.“
Su runkelizmo ir skurdo propagandininkais yra taip pat. Jie vaizduojami kaip nelaimingieji, nors ne ką labiau nusipelno gailesčio ar užuojautos, nei grafičiais sieną dorojantis išsigimėlis.
Pavydieji runkeliai - ne vargšai ir ne aukos. Jie – nusikaltėliai, nes skleidžia neapykantą. Juos reikia drausti ir, jeigu nesiliauja taip besielgę, teisti ir bausti pagal galiojančius įstatymus.
Kiek žinau, Lietuvoje negalima propaguoti neapykantos ir skatinti prievartos. Ar aš kažką painioju?
Galbūt įstatymuose yra kažkokia išimtis, pagal kurią vieną socialinę klasę, vidurinįjį ir viršutinį sluoksnį, galima nebaudžiamai įžeidinėti, žeminti ir grasinti susidorojimais, neteisminiu įkalinimu, turto atėmimu - vien todėl, kad agresyvi varguolių gauja, savo žodinėmis fekalijomis užtvindžiusi eterį, spaudą ir internetą, yra laikoma kažkuo privilegijuota, ir jai viskas atleidžiama?
Pažiūrėkim į pavyzdžius. Kas bus, jei internete susirasite straipsnį apie seksualinių mažumų atstovus, kitataučius ar neįgaliuosius ir pradėsite tiražuoti po tuo straipsniu komentarus apie tai, kaip su jais reikėtų susidoroti? Teisėsauga jus pasieks, ir gana greitai. Ir teisingai padarys.
Dabar palyginimui susiraskite straipsnį, kur, pavyzdžiui, bus aprašytas koks nors labdaros aukcionas, kur turtingi žmonės pirko meno kūrinius ir aukojo likimo nuskriaustiesiems, ir parašykite komentaruose, kad iš tų apsimetėlių, aukojančių viską, reikia nelaukti labdaros – iš jų, girdi, reikia viską atimti, susodinti juos į kalėjimus ir pareikalauti dar grąžinti „ką prisivogę anksčiau“, ir neišleisti, kol iš užsienio sąskaitų neperves visko, ką turi. Jus kas nors palies nors pirštu už tokį komentarą? Nejuokaukit.
Jei turite daugiau negu kiti, ant jūsų Lietuvoje nebaudžiamai gali versti pamazgas visi, kas netingi – jūsų nuo šių įžeidimų negins niekas, kaip kokioje Rusijoje niekas negina tadžikų statybininkų arba azerbaidžaniečių, prekiaujančių turgavietėse, kai juos užpuola skustagalviai.
Tik, žinoma, prievarta Lietuvoje yra psichologinė, o ne fizinė. Bet įvairių amžių runkeliai, lyg nuodus spjaudantys neapykantą, yra niekuo ne geresni, nei tas jaunimas Rusijoje storapadžiais auliniais batais.
Situacija yra tokia: iš tiesų mokesčių sistema Lietuvoje yra palyginti palanki. Bliaunantys apie mažesnius mokesčius Britanijoje, Airijoje arba Norvegijoje taip sako, nes jie savo varganuose darbuose dažnai gauna atlyginimą, artimą minimaliam, ir pataiko į vietos varguolių kategoriją, iš kurių surenkama labai mažai arba nieko – todėl jiems atrodo, kad tose šalyse „valdžia rūpinasi žmogumi“, o štai Lietuvoje žmogų tik išnaudoja.
Valdžia tose šalyse viso labo krikščioniškai žiūri į lėtinius išlaikytinius, atsilikusius nuo gyvenimo tėkmės, ir numojusi ranka iš jų nieko nerenka, nes ką iš jų surinksi – brangiau kainuos administruoti. Dėl savo menkos (arba nesamos) kvalifikacijos pataikę į tą liūdną visuomenės padalinį, kur vargšeliams baldai be aštrių kampų ir durys be rankenų, mūsų tautiečiai daro toli siekiančias išvadas apie tai, kaip „ten „protingesni“ mokesčiai“. Jie, varguoliai, niekada savo kailiu tose šalyse nepatyrė ir nepatirs uždarbio, sudarančio, sakykim, kokius 300-400 tūkst. litų per metus, neturėjo ten savo verslo ir nežino (ir turbūt nesužinos), kad Lietuvoje daug dirbantiems ir uždirbantiems, palyginti yra labai gerai.
Viena priežasčių, dėl kurios nusprendžiau persikelti iš Anglijos į Lietuvą, buvo tokia, kad turint pajamų abiejose šalyse tiek pat, Lietuvoje jų valdžia atima mažiau ir man palieka daugiau. Todėl pačiai sistemai pretenzijų neturiu. Be to, Lietuvoje mokesčių administravimas, elektroninis dokumentų tvarkymas, operatyvumas ir mokesčių mokėtojo aptarnavimas yra kosminio lygio, palyginti su daugeliu senųjų Europos šalių (žinoma, čia kalbu apie tuos, kas moka valstybei, o ne apie tuos, ką valstybė šelpia – pašalpų gavėjui kur nors Anglijos miestuke yra patogiau, nei Lietuvos provincijoje, ir daugiau patariančiųjų, kaip valstybę išsunkti iki paskutinio lašo; motinystės pašalpų nusukinėjimo sportas ten lengvesnis, nei Lietuvoje).
Taigi faktinės žaidimo sąlygos yra neblogos, bet emocinis fonas yra baisus – tai ir yra ta skurdo ideologija. Šaunu būti varguoliu. Jei tu – varguolis, suprask, tu esi kitoks nei groteskiškas personažas Saulius Poška iš „Mėslitos“. Esi pranašesnis. Tavo yra dangaus karalystė, o kol ji dar tebeeina link tavęs, tai valstybės ir minios meilė priklauso tau.
Turtas ir sėkmė nuosekliai ir ciniškai demonizuojami, o skurdas aukštinamas. Varguolybės šlovinimu užsiima visi – nuo politikų iki meno ir kultūros šviesulių. Pastarieji galėtų jausti daugiau atsakomybės, bet nejaučia. Vienintelis pateisinimas jiems būtų toks, kad dažniausiai pasaulyje menininkai būna kairuoliai ir juo įžūlesni, tuo geriau gyvena iš juos išlaikančios sistemos. Bet jų, palyginti, nedaug, todėl juos toleruoja, kaip mylimą naminį gyvūnėlį, kuris visus kandžioja, bet visi prie jo pripratę, ir vaikučiai myli.
Didžiąją dalį biudžeto pajamų Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, suneša turtingiausioji gyventojų viršūnėlė – na, gal dešimt procentų visų gyventojų, kuri už savo pastangas paskui yra uoliai ir pasimėgaujant apspjaudoma.
Jie suneša pinigus iždui per savo didesnį vartojimą, ir per akcizo prekes (jie nerūko kontrabandinių cigarečių, neperka pilstuko ir pilasi legalų benziną į savo visureigius), ir per didesnius pajamų mokesčius, ir per pelno mokesčius, kuriuos moka jų kontroliuojamos įmonės, ir per pajamų mokesčius, kuriuos gali mokėti tie, kam jie yra sukūrę darbo vietas.
Be tos viršūnėlės šalyje viskas sustotų ir valstybė bankrutuotų per kelias savaites.
Tačiau, žinoma, apie jokį dėkingumą kalbėti neverta: tik spėk suktis, kad per smarkiai neapskrepliuotų jie, skalsiai už tavo pinigus paėdę ir sočiai atsikrenkštę varguolių ideologai. Kuo daugiau gero darysi, tuo daugiau jie tave koneveiks.
Jei ši Vyriausybė norėtų (o kodėl turėtų nenorėti), kad ją prisimintų geru žodžiu, būtų gerai iš pradžių užkirsti kelią nežabotai neapykantos sklaidai. Arba bent jau jos nekurstyti.
To ir palinkėsiu šventiniu laikotarpiu: per šiais šventes padėkokit bent vienam, uždirbusiam daugiau už jus, arba nusiųskite jo adresu nors vieną gerą mintį. Iš pradžių gali būti nelengva, paskui pamažu suprasite ir priprasite.